Naujame „Šilelio“ numeryje skaitykite

„Anykščiuose iš daugiavaikės šeimos liepos mėnesį paimti visi vaikai. Iki šiol nė vienas iš jų  negrąžintas į šeimą, nors jau praėjo du mėnesiai“, – ši situacija nagrinėjama straipsnyje „Kiek sveria vaikų ašaros?“.

„Galime sumažinti pasėlių plotus, auginamų galvijų skaičių,  galime net mažiau kartų per dieną valgyti ar atsisakyti cukraus – mes viską dėl Lietuvos galime.
Vieno, ko mes negalime ir niekas negali – sumažinti magiško skaičiaus 141. Nėra Lietuvoje jėgos, kuri sugebėtų sumažinti Seimo narių skaičiaus“, – rašoma straipsnyje „Kai optimizacija negalima”.

Kaip ir kokiomis sąlygomis dirba greitosios pagalbos medikai nagrinėjama straipsnyje „Iš streso žmonės pamiršta savo adresą“.

Spausdiname “Obuolinių” programą.

Naujame numeryje taip pat skaitykite apie tai, kaip gėlynai okupavo mašinų stovėjimo aikšteles, kiek anykštėnų keliavo partizanų takais ir kiek metų seniausiam žemėje sūriui.

Laikraščio kaina – tik 50 centų.

 

3 Komentarai

  1. anykštietė

    Kas dabar žiūri į vaikų ašaras.Kiekvienas saugo tik savo kėdę,kad tik jo užpakaliui būtų minkščiau,kad burna būtų sotesnė jų šeimų. Ot atėjo laikai,kai tėvai “nebemoka”savo vaikų auginti.Bet labai greit apsisuka tas gyvenimo ratas,ką Lietuva pamatys kai tie vaikai užaugs kitose šeimose.Manot kiti juos myli labiau negu tėvai? Pinigus valstybės myli,sutikit.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.