Užgeso scenos šviesos, aktoriai išvažiavo. Anykščiai ištuštėjo ir nurimo. Tamsiais rudens vakarais galime tik prisiminti Anykščių kultūros centre dvi savaites šurmuliavusį profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalį „Pakeleivingi“. Anykštėnai, neišvykę iš savo miesto, galėjo pamatyti devynis Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių profesionalių teatrų pastatymus. Už šią šventę esame dėkingi Anykščių kultūros centro kolektyvui. Jų aštuntus metus vykdomas projektas sulaukia ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos bei Anykščių rajono savivaldybės paramos. Tradiciškai buvo renkamas geriausias festivalio spektaklis, festivalio aktorius bei festivalio aktorė. Ne pirmus metus buvau vertinimo komisijos narys, mačiau visus spektaklius, todėl galiu palyginti teatrų pastatymus ir stebėti Lietuvos nacionalinės dramaturgijos raidą.

Istorijų pasakojimas       

Ne taip seniai Lietuvos teatre atsiradęs pasakojamasis žanras vis plačiau įsigali. Net penkiuose iš matytų spektaklių buvo pasakojamos istorijos  ir tarpuose pavaidinama. Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ spektaklyje „Juoda-balta“ pasakojo šeimų istorijas apie gyvenimą sovietmečiu. Temos apėmė konkrečių žmonių patirtis nuo tremčių iki nepriklausomybės paskelbimo. Dauguma žiūrovų jautriai sureagavo į šį pastatymą, nes atpažino savo ar savo amžininkų gyvenimus.

Ne taip įtikinamai atrodė pasakojamos temos apie paauglių gyvenimą. Šias temas savo spektakliams pasirinko Menų spaustuvė „Neišmoktos pamokos“ ir Kauno miesto kamerinis teatras „Superherojai“. Vilniečiai pasakojo apie aštuntokų gyvenimą, kauniečiai apie paauglius nusikaltėlius. Abiejuose spektakliuose aktoriai kalbėjo į mikrofonus.  Vilniečiai savo spektaklį papuošė gyvai atliekama muzika. Penkių muzikantų ansamblis grojo nuostabiai. Kauniečiai savo spektaklyje naudojo muzikinius įrašus, kurie savo energija nelabai derėjo prie paaugliškų istorijų.

Automobilis scenoje

Scenografija – svarbi spektaklių poveikio priemonė. Dailininkai laužo galvas kaip sukurti kažką naujo ir įtaigaus. Tik dažnai tos idėjos kartojasi. Dviejuose festivalio spektakliuose buvo led lempomis apribojamas scenos plotas, kuriame vaidinama. Keista, kai skirtingų teatrų, skirtingų miestų scenografai sukuria panašiai. O gal nukopijuoja svetimus darbus?  Šalia festivalyje matytų buitinių scenografijų, buvo ir naujiena Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje. Antroje dalyje buvo pakeista visa scenografija. Po pertraukos žiūrovai nepažino scenos, atrodė lyg prasideda kitas spektaklis. Pagrindiniu scenos akcentu buvo didžiulis audeklo maišas, į kurį lėtai pūtė orą. Tas šniokštimo garsas priminė jūrą. Maišui pamažu pilnėjant, aktoriai per jį vaikščiojo sukeldami bangas. Pilnai prisipildęs oro maišas buvo išsidriekęs per visą scenos plotį, o per jį  vaikštantys aktoriai atrodė lyg kopose, lyg vandenyje.  Scenografija nuolat kito, bangavo ir atrodė labai įspūdingai. Lėtame ir, rodos, nuobodžiai ištęstame spektaklyje ši scenografijos dalis buvo it perlas smėlyje. Už šį sumanymą scenografijos ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė nusipelno pačių didžiausių pagyrimų. O pirmoji šio spektaklio dalis vyko scenoje prigriozdintoje metalo konstrukcijų. Čia buvo variklio muliažas ir tikras automobilis. Nors ir gerai „įveiklintas“  automobilis neatrodė naujai ar netikėtai. Automobilį scenoje naudojo ir kitas šio festivalio teatras. O pirmasis automobilį į Anykščių sceną buvo „atitarabanijęs“  Jonas Buziliauskas  dar 1990 metais.

Patys apie save

Renkant festivalio aktorių, komisija neišvengė ginčų. Sunku palyginti pagrindinio ir šalutinio vaidmens atlikėjų aktorių meistriškumą, nes ne vienodą laiką jie būna scenoje. Neįmanoma viename spektaklyje parodyti visko, ką moki. Nebent vaidintum pats save, kaip tai padarė Marius Repšys. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis su broliu Mantu Jančiausku, pasistatė mono spektaklį apie save. Tik tokiu atveju aktorius galėjo parodyti viską, ką moka. Spektaklyje Marius parodė, kad aštuonis metus mokėsi muzikos ir išmoko groti pianinu. Išvardino visus vaidintus personažus teatre ir televizijoje. Papasakojo, kaip augino raumenis iki 108 kg. svorio, kaip studijavo aktoriaus meistriškumo katedroje, kaip persitempė ir gulėjo „durnyne“. Už tai buvo apdovanotas nominacija „Festivalio aktorius“ ir premija.

„Festivalio aktorė“ nominacija ir premija buvo apdovanota aktorė Indrė Patkauskaitė.  Talentinga aktorė atliko pagrindinį Katrės vaidmenį Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Marti“. Klasika tapusio spektaklio scenografija vaizdavo nacionalinio stadiono griuvėsius. Simboliška, kad per trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų kaip ir to stadiono, taip ir nacionalinės dramaturgijos rūmo nepastatėme. Labai mažai turime šio laikmečio pjesių. Vis dar vaidiname klasikinius kūrinius  arba apie save.

Nekeisti keistuoliai

Apie save pasakojo ir kiti teatrai. Repeticijų vaidinimai ar pasakojimai apie tai buvo keturiuose festivalio spektakliuose. Keistuolių teatro absurdo komedijoje „Apie nieką“ buvo rodoma spektaklio repeticija. Antroje dalyje aktoriai jau vilkėjo įspūdingus kostiumus ir rodė spektaklio generalinę repeticiją. Ištisinį veiksmą vis nutraukdavo aktorių replikos. Jie aiškinosi, koks čia kelias, kur einama, koks laikmetis, kokia logika. Lyg pasišaipydami iš „senosios“ kartos keistuolių, kurie mokėjo sukurti pasaką. Pasakoms logikos dėsnių nepritaikysi. Savo kūryba „senieji“ keistuoliai įsiamžino žmonių atmintyse. Jie tapo legenda. O šie naujieji keistuoliai senųjų kopijuoti nenori, o savo stiliaus neranda. Man šie keistuoliai pasirodė nekeisti.

Savo stiliaus ieško ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Jie festivalyje pristatė komišką dramą „Pirmeiviai“. Spektaklyje pasakojama apie teatro sukūrimo pradžią Kaune. Ilgame ir ištęstame spektaklyje buvo minima daug pavardžių ir datų. Daugiau kaip tris valandas žiūrovai jautėsi lyg istorijos pamokoje. Spektaklio „vinis“ buvo režisieriaus ir pjesės autoriaus Gyčio Padegimo nuotraukos demonstravimas ant scenos užuolaidų. Nors vaidinama praėjusio šimtmečio istorija, sceną papuošti savo šiuolaikine nuotrauka ne labai kuklu. Tai ne pirmas bandymas teatre suvaidinti istorijos vadovėlį. Šiame festivalyje ankstesniais metais matėme spektaklį apie prezidentą Grinių. Ten irgi keturias valandas žiūrovai buvo priverstinai mokomi istorijos. Jei nėra šiuolaikinių lietuviškų pjesių, tenka vaidinti ištraukas iš istorijos vadovėlio. Gal greitai koks teatras suvaidins ką nors iš fizikos ar chemijos vadovėlių?

Tikras teatras

Pratęsdamas tradiciją Valstybinis Šiaulių dramos teatras šiemet vėl pasiėmė nominaciją „Ryškiausias festivalio spektaklis“ ir premiją. Šiemet jie parodė premjerą „Remiga“. Malonu, kad premjera parodyta Anykščiuose, bet ne Šiauliuose. Šis pastatymas tikrai buvo ryškiausias festivalio spektaklis. Psichodelinės roko baladės apie Šiaulių „mentą“ teksto autorius Rimantas Kmita, režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklyje vaidina net dvidešimt du aktoriai. Šešių muzikantų ansamblis gyvai grojo gerą roką. Vaidinimo metu buvo šokama ir dainuojama. Profesionalų sukurta scenografija, kostiumai, apšvietimas dar labiau sustiprino geros vaidybos įspūdį. Kad šis spektaklis ryškiausias, komisija nė nesiginčijo. Teatro žiūrovas ilgisi tikro teatro.  Lauksime kitų metų nacionalinės dramaturgijos festivalio su viltimi, kad nebaigtos statybos griuvėsiai bus atstatyti.                                                                             

Žilvinas Pranas Smalskas