Tikėjimas šiuo keistu laiku – labai svarbus. Jis paliečia žmonių širdis ir keičia gyvenimus. Tuo įsitikino  Miglė Šimukonytė. Muzika jai padėjo prakalbinti netikinčiųjų širdis. Miglė taip pat žino, ką reiškia kančia ir beviltiškumas,  kokia yra  atjautos svarba. Organizacijoje   „Niekieno vaikai“ jai teko  matyti itin sunkių  momentų vienišų atstumtų vaikų gyvenime, o jiems ir pačiai savanorei  nepalūžti padėjo tikėjimo dovana. Ar tikėjimas  Dievu aktualus jaunimui ir ką reiškia savanorystė mirties akivaizdoje  kalbamės su muzikante, savanore Migle Šimukonyte.

–Kaip gimė jūsų tikėjimas ir kas buvo tas impulsas Dievui sakyti taip?

-Cituodami mano mintis bičiuliai ir pažįstami bene sutartinai pasirenka žodžius „labiausiai už viską Žmogaus“. Jais paženklinta ir mano tikėjimo kelionė, prasidėjusi penktoje klasėje, kai pamažu ėmiau atrasti bendruomenės grožį Vilniaus Šv. Kryžiaus (Kalvarijų) parapijoje. O žmonių, liudijusių tikėjimo džiaugsmą draugystės su Dievu pradžioje, buvo daugybė: švelnumu užbūrusi katechetė Jolita, draugai atrasti prisijungus prie parapijos vaikų choro, tėvišką meilę nuolat rodantis tuometinis klebonas Virginijus Česnulevičius…

–Sakoma, kad tikėjimas – vyresnių žmonių reikalas, o jaunimui jis nėra labai priimtinas. Kaip manote, kodėl vyrauja tokia nuomonė?

-Manyčiau, kad šiandien gyvename gražiame pereinamajame laikotarpyje, kai savaime suprantamą buvimą krikščionimi pamažu keičia sąmoningas tikėjimo pasirinkimas. Laikotarpyje, kai jauno žmogaus idealas – turėti didelę svajonę ir uoliai jos siekti.

Ir šiame laikotarpyje atrandu save, jauną katalikę, kurios gyvenimo svajonė – pasiekti šventumą. Tad jei anksčiau krikščioniškų tradicijų laikymasis daugeliui buvo būdas pritapti, šiandien tai vis labiau tave išskiria iš bendraamžių tarpo, ir šis nepritapimas priverčia kelti daug nepatogių, provokuojančių klausimų. Pavyzdžiui, kaip sau ir bendraamžiams atsakyti, kodėl užuot vaikiusis savo svajonių, trokštu kiek leidžia jėgos gražiau išpildyti Dievo svajonę man. Būti jaunu tikinčiu žmogumi šiandien reiškia kasdien apleisti komforto zoną ir ieškant atsakymų į didelius neįkandamus klausimus žengti nuolatinio augimo keliu.

• 

–Savo tikėjimo neatskiriate nuo muzikos, kaip tikėjimas ir muzika pakeitė jūsų ir kaip tai gali keisti kitų žmonių gyvenimus?

-Muzika kaip ir tikėjimas ypatingai gražiai atskleidžia santykio svarbą ir grožį. Lygiai kaip bevaisės yra pastangos siekti šventumo pavieniui, nededant pastangų eiti šiuo keliu su šalia esančiais, taip muzika netenka žavesio ir prasmės vienumoje. Esu užaugusi dainuodama keliuose choruose bei ansambliuose vienu metu, tad man labai brangus pajutimas, kaip, pavieniui būdami mažučiai, drauge galime sukurti šį tą pakylėjančio. Pandemija veikiausiai kiekvienam muzikos mylėtojui leido pajusti, kokia svarbi čia yra ir kita santykio dinamika: santykio tarp atlikėjo ir klausytojo. Muzika daug gražesnė, kai ja gali dalintis, kai turi galimybę matyti nušvintant klausytojo veidą ar skruostu nuriedant ašarą.

–Kodėl svarbu būti tikinčiu ir ar vis dar svarbu yra ieškoti gyvenimo prasmės?

-Gyvenimo prasmės paieškos, mano manymu, yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, nepaisant to, ar galutinė prieita išvada bus, jog mūsų laikas čia prasmingas ar beprasmis. Bandymai sau atsakyti į šį klausimą turbūt neišvengiami.

Tuo tarpu tikėjimas, mano manymu, labiau dovana nei neišvengiama diagnozė. Negaliu už kiekvieną atsakyti, kodėl svarbu būti tikinčiu, nes tvirtai tikiu, kad ta svarba susiformuoja tik santykyje su Dievu ir tikėjime, kad Dievui esu svarbus. Gyventi pasitikėjimu, jog jam rūpi, kad šiame santykyje su juo išlikčiau, yra malonė, o ne klausimas, į kurį logiškai būčiau pajėgi atsakyti.

–Gyvename kitokiais laikais, kai daugiau yra nežinomybės, susiskaldymo, baimių ar jums šis laikas irgi buvo emociškai sunkus?

-Manyčiau, kad pandemija daugeliui buvo radikalus pastūmėjimas daug ką permąstyti ir augti, o didysis augimas mūsų gyvenimuose tikriausiai niekada nebus itin malonus, nes nutinka iššūkių kontekste. Tikėjimas, bent man, šiuo laikotarpiu dovanojo aiškią prasmę bei kryptį.

Pamenu kaip jau pirmojo karantino metu, suvokusios, kad Šv. Velykas sutiksime izoliacijoje, su mylimu kvartetu EIME iš karto supratome, jog privalome atrasti būdą padėti sau ir visai bendruomenei net tokioje situacijoje iš tiesų patirti prisikėlimo džiaugsmą.

Taip gyvenime iki tol nemontavusi nė vieno vaizdo ar garso įrašo per vieną savaitę pasiryžau išmokti ir sumontuoti net keletą. Visos keturios ėmėmės iššūkio namiškių šurmulio apsuptyje įrašyti mums brangiausias Didžiosios savaitės giesmes, ieškojome būdų įtraukti į šį projektą kiek įmanoma daugiau bendruomenės narių. Giesmes sekė liudijimai klausytojų, teigusių, jog neįsivaizdavo kaip širdyje be vienos ar kitos giesmės, kurią pasirinkome galėtų iš tiesų užgimti prisikėlimo džiaugsmas. Tad šis projektas dar kartą privertė patikėti, kiek daug galime drauge nuveikti iš meilės.

• 

–Kokių patirčių esate išgyvenus kartu su savo klausytojais, kurios palietė jūsų širdis?

-Pukiai pamenu kaip patį pirmąjį kartą drauge su Egle Rudokaite auditorijai atlikome savo kūrybos dainą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir kaip po renginio Eglė suglumusi užsiminė, jog mergina, kuri su ašaromis akyse dėkojo už pasidalintą kūrybą, yra paskutinis žmogus, kurį tikėtumeisi išvysti verkiantį.

Tad muzika buvo esminis atspirties taškas pasitikėjimo savimi kelyje. Pasitikėjimo, kad per Dievo malonę net ir būdama tokia ribota galiu liesti žmonių širdis, pravirkdyti nepravirkdomus, nudžiuginti vilties netekusius.

–Be aktyvios muzikinės veiklos jūs savanoriaujate ligoninėse su iniciatyva „Niekieno vaikai“. Kas buvo ir yra jums asmeniškai sunkiausia ir, kaip tai keičia jus ir jūsų tikėjimą?

-Šioje savanorystėje iššūkių nestinga, tačiau kaip jau minėjau, bandau sau atsakyti į klausimą kaip turėtų atrodyti uolus šventumo svajonės siekimas. Šiandien manau, kad jis neįmanomas be mokymosi drąsiai žvelgti į kančią ir mirtį. Žinoma, šioje savanorystėje gausu ir džiugių istorijų, tačiau labiausiai visuomet paliečia budėjimai prie mirštančių vaikučių. Nėra nieko, kas leistų pasijusti taip arti kryžiaus, tarytum atsistoti jo papėdėje su Motina ir mylimuoju mokiniu, kaip malonė dalintis su nekaltai kenčiančiu mažutėliu paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis.

Kitas šiose nelengvose patirtyse mane kaip jauną žmogų lydintis iššūkis – šią savanorystę neišvengiamai lydintis atskirties jausmas. Tikrai nedaugelis jaunų žmonių jaučiasi patogiai kalbai pakrypus apie mirtį, tad išgirdę apie tai, kam renkuosi dovanoti savo laiką, bendraamžiai neretai pasiūlo pakalbėti apie šį tą linksmesnio.

 Nemeluosiu, jog suvokimas, kad dėl savo pasirenkamų veiklų nejunčia tampu kiek nepatogia pašnekove, kartais nesukelia vienatvės jausmo. Tačiau tiek vienumoje, tiek mirtyje galime sutikti Dievą, tad renkuosi mokytis abi šias patirtis su pasitikėjimu begaline Jo meile priimti kaip vertingas.

–Kaip prakalbinti jauno žmogaus širdį?

-Manyčiau, kad svarbiausia nekelti sau tikslo į aplinkinių širdis prisibelsti. Tam pajėgus vien Dievas, tad juo ir vertėtų pasikliauti su džiugiu dėkingumu priimant mums siunčiamus žmones. Jaunas žmogus linkęs kelti klausimus, tad tikrai neretai suklus ir teirausis, iš kur savo kasdienybėje atrandi tiek džiaugsmo ir šilumos, kodėl renkiesi tuo džiaugsmu nuolat dalintis su šalia esančiais.

–Jei nebūtumėte atradusi tikėjimo, kaip manote, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas?

-Tikiu, kad labai menkutis tėra mano indėlis šiame atradimo kelyje, nes pirmiausia manęs ir būdų man prabilti Dievas nuo pat pradžių ieškojo. Tačiau jei nebūčiau suklususi ir tarusi jam taip kasdienybėje šiandien tikriausiai paprasčiausiai stokočiau drąsos eiti ir dalintis gražiomis malonėmis, kuriomis esu Jo apdovanota.

Simonas Jokubauskas

• 

• 

• 

•