Mano dalgelė čysto plieno – Šienapjūtės šventė Niūronyse

Kaip visa šalis, taip ir Arklio muziejus išsivaduoja Covid-19 viruso pandemijos gniaužtų. Atvėrus lankytojams duris, grįžtama į įprastą vasaros gyvenimo ritmą. Vėl organizuojamos tradicinės žemės ūkio darbų šventės, demonstruojami senieji amatai. Praėjusios savaitės šeštadienį muziejuje vyko Šienapjūtės šventė.

Šventėje dalyvavo Biržų krašto folklorinio ansamblio „Siaudela“ muzikantai ir dainininkai. Niūronių kaimo gyventojas Antanas Tumas pademonstravo, kaip reikia dalgius paruošti ir žolę pjauti. Muziejaus lankytojai stebėjo renginį ir patys išbandė visus šienapjūtės darbus. Mosavo dalgiais, daužė pradalgius, grėbė šieną, krovė į žaginį ir nors iš dalies pajuto, koks vis dėlto nelengvas buvo šienavimo darbas, norint, kad žiemą gyvuliai būtų sotūs. Paskui visi susirinko į klėtį, kur vaišinosi pabaigtuvių gira, šventės rėmėjo ūkininko Algio Bukausko lašiniais ir kitais mėsos produktais.

Sunku šieną vežti, bet lengva iš prėslo pešti

Nuo seno Joninės buvo šienapjūtės pradžios data. Anksčiau visas kaimas pradėdavo šienapjūtę, buvo ruošiamos talkos. Daugelyje vietų šienpjoviai eidavo šienauti už kelių kilometrų. Ruošdavosi kelioms dienoms, pasiimdavo dalgius, pustykles, pinteles ir daug maisto. Saulei patekėjus pradėdavo šienauti ir pjaudavo iki pietų. Paskui išdaužydavo pradalgius. Trečią dieną jau pradėdavo grėbti nupjautą šieną, kraudavo į kūgius ir žaginius. Paskui šienas buvo vežamas į daržinę.

Pademonstruoti kaip su rankiniu dalgiu pjaunama žolė atėjo Niūronių kaimo gyventojas, buvęs žirgų fermos darbuotojas Juozas Tumas. Norint sėkmingai šienauti, pirmiausia reikia dalgį ant pintelės su plaktuku išplakti. Tai reikia daryti švelniai, neskubant, kad ašmenys nesutrūkinėtų. Tada reikia dalgį su pustykle išpustyti taip pat atsargiai ir neužpustyti, kad dalgis neatšiptų.

Susirikusių smalsuolių akivaizdoje išgalandęs savo dalgį Antanas suguldė kelis pradalgius ir papasakojo, kaip anksčiau pjovėjai ruošdavosi šienapjūtei.

„Niūronių žemės smėlingos, gyvuliams trūko gerų pievų, todėl, norėdami apsirūpinti pašarais, vyrai traukdavo šienauti į netoli esančią Juodbalos pelkę, kur augo vešli žolė. Iškeliaudavo iš vakaro. Pernakvoję vietoje, anksti ryte, kol žolė su rasa, pradėdavo šienauti. Sausą šieną pavojingais pelkės keliukais su arkliais parsiveždavo namo. Arkliai ne kartą pelkėje skęsdavo, bet žmonės buvo atkaklūs ir taip apsirūpindavo šienu“, – pasakojo Antanas.

Plačiau “Šilelyje”

Egidijus Musteikis

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.