Niekas negali pasakyti, kada žmogus, jau būdamas žmogumi, pirmą kartą nuėjo į mišką ir kodėl. Bet aš mačiau žmones, kurie ėjo į mišką pabūti. Mačiau žmones, kurie ėjo į mišką paverkti. Kurie ėjo į mišką būti išgirstais. Kurie ėjo pasiklausyti. Mačiau žmones, kurie ėjo į mišką, nes jie nebegalėjo eit keliu, jiems reikėjo pasiklysti. Žmones, kurie ėjo ieškoti pasiklydusiu. Žmones, kurie tiesiog ėjo. Žmones, kurie nebenorėjo eiti apskritai.
Mačiau žmones, kurie ėjo į mišką išgyventi. Ir žmones, kurie į mišką ėjo numirti. Mačiau tuos, kurie miške šūkavo. Mačiau tuos, kurie miške tapo nebyliais. Mačiau kaip žmonės miške įsimyli. Ir grįžta į mišką apie tai pamiršti. Aš mačiau žmones, kurie ėjo į mišką tikėti. Aš mačiau žmones, o miškas visad matė mane.
Kur mes eisim pabūti, kai jo nebebus, kur mes eisim numirti? Niekas negali pasakyti, kada žmogus pirmą kartą nuėjo į mišką, bet gali pasakyti, kad jau greitai jis paskutinį kartą iš jo išeis. Jis išeis ir bus tik mažiau žmogumi.
Diana Pratapaitė
Labai grazus pasakojimas,tik kazkaip labai liudnas.Kazkas mergaitei atsitiko,kad raso tokia zinute.
O gal mergaite saukia mus visus saugoti gamta ir anyksciu sileli,aprasyta labai graziai.Gal tai yra puiki ideja saugoti musu grazuji Anyksciu sileli.
Labai giliai……vertinu.
Mano mama į mišką eidavo pasisemti ramybės ,stiprumo.Nes miškas švarus.Jis neišduos.
10balu. Bet palauk..mokykla juk baigei…Balai nebesvarbu..Kas toliau..Neramu..Inercija..
Gal nueikit prie gramatikos pasėdėti – klaidų daugybė, ne vien į miškan einančius žiūrėkit,mieloji autore…