Šiais laikais vaikų auginimas atrodo kupinas didelių lūkesčių ne tik vaikams, bet ir tėvams. Reikia, kad vaikai būtų sveiki, laimingi, ugdomi lyderiais. Įsisukę į pareigų verpetą, kartais pamirštame ar nespėjame sustoti ir pasimėgauti. Literatūrinio festivalio vaikams „Nuotykiai tęsiasi!“ organizatorius Justinas Vancevičius ragina bent trumpam negalvoti apie užduotis, o tiesiog pabūti su vaikais linksmai leidžiant laiką.

„Nors organizuojame festivalį, kurio tikslas – skatinti skaityti, vis dėlto moksleivių atostogų pradžiai kviečiu į visus skatinimus numoti ranka. Siekiame, kad renginyje visiems būtų smagu, visi galėtų atsiplaiduoti ir negalvoti apie pareigas. Juk skaityti visų pirma yra malonumas“, – sako mūsų pašnekovas, vienas iš festivalio organizatorių, literatūros skatinimo programos „Vaikų žemė“ atstovas J. Vancevičius.

– Festivalis, vaikams, literatūrinis? Ar ne per platūs užmojai laikmečiu, kai sakoma, kad vaikai vis mažiau skaito?

– Kad vaikai irgi yra festivalių auditorija tampa vis labiau akivaizdu. Įvairių festivalių suaugusiems organizatoriai suka galvas, kaip jaunus tėvus atvilioti į festivalius. Atsiranda šeimoms draugiškų renginių, kuriuose organizatoriai įrengia kokį kampą ar net visą aikštelę vaikams, suorganizuoja jiems ir pramogų. Tačiau vaikai ten būna ne svarbiausi dalyviai. Mes norėjome, kad vaikai turėtų savo festivalį, kuriame jie yra pagrindiniai dalyviai, o suaugusieji jiems tiesiog palaiko draugiją ir kartu su jais džiaugiasi.

Vis dėlto festivalis vaikams yra tiesiog erdvė pagrindiniam mūsų siekiui – parodyti vaikams ir jų tėvams, kad skaityti yra smagu, kad skaitymas gali intriguoti, traukti, kad laiko prie knygos galima laukti. Tad užmojai neturėtų atrodyti labai platūs – juk kas gi gali būti labiau susijusio nei vaikai, veiklos po atviru dangumi ir smagūs užsiėmimai?

– Vis dėlto problema, kad vaikai, ypač paaugliai, nenori skaityti, egzistuoja. Kaip sudominti vaikus knyga?

– Mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji man sakydavo, kad jeigu noriu apkeliauti pasaulį, imčiau knygą į rankas. Tai labai daugiasluoksnis patarimas, toks kaip ir pats skaitymas. Mano ir „Vaikų žemės“ bendraminčių įsitikinimu, skaitymas yra kiekvienos išsilavinusios tautos pamatas.

Labai dažnai akcentuojama skaitymo nauda mokinių pažangumui. Pabrėžiama, kad skaitantys vaikai geriau mokosi mokykloje, kad skaitymas lavina vaizduotę, kritinį mąstymą, padeda pažinti save, pasaulį, suprasti įvairių santykių modelius. Visa tai yra labai svarbu, tačiau kalbant tik apie tai ne tik vaikams, bet ir suaugusiems gali pritrūkti motyvacijos skaityti – tai gali pasirodyti kaip dar viena pareiga. O juk svarbiausia, kad skaityti yra malonumas.

Tad mes, suaugusieji, turėtume parodyti vaikams, kodėl knygos yra smagu: jose pasakojamos istorijos, kurios įtraukia į įvykių sūkurį, kurios yra pažįstamos iš savo paties gyvenimo, kurios parodo, kaip gyvena ar galėtų gyventi kiti. Vaikui pasiūlyta knyga turėtų būti jam aktuali, tinkama jo amžiui ir asmeninei vaiko brandai. Pastebėjome, kad pradinukai skaito noriau, o paauglystėje kažkas nutinka ir vaikai knygas apleidžia. Vienam vaikui galbūt reikia anksčiau išlįsti iš vaikiškų knygų, kitam atvirkščiai – per anksti pasiūlyta suaugusiųjų pasaulio problemas gvildenanti knyga gali būti dar neaktuali, tad ir nesudominti.

Mokykla tam turi labai didelės įtakos. Negerai, kai skaitymas siejamas tik su namų darbais, egzaminais ir kitokiomis prievolėmis. Ypač paaugliams svarbu, ar tarp bendraklasių tvyro skaitymo nuotaika. Kai skaityti yra šaunumo požymis, kai dalijamasi rekomendacijomis, įspūdžiais apie knygas, tai vaikams kur kas labiau norisi būti to dalimi. Prie tokios atmosferos turėtų prisidėti charizmatiški mokytojai, peržvelgiama privalomoji literatūra, kuri turi atitikti laikmečio aktualijas, mokiniams opius ir rūpimus klausimus.

Svarbu kalbėtis, pažinti vaiką ir pasiūlyti jam aktualų kūrinį. Ir žinoma, itin svarbu, patiems skaityti. Juk vaikui kelią į skaitymą nurodo tėvai arba mokytojai.

– „Taip“, – pritariamai atsidus koks šį interviu skaitantis tėtis ar mama. Bet iškart paklaus, kaip rasti laiko knygai šioje darbų, gatvių kamščių, namų buities rutinoje? Ar ne per daug atsakomybių tėvams?

– Bet juk vaikai yra svarbiausi žmonės mūsų gyvenime. Vaikų gyvenimas yra suaugusiųjų atsakomybė. Tėvai gali ir turi vaikams suteikti gyvenimo pamatą, į kurį atsispyrę jie lengviau sieks savo gyvenimo aukštumų. Taip, ir tie vaikai, kurie būna kažkiek apleisti tėvų, išauga sąmoningais, brandžiais visuomenės nariais, kurie mielai skaito knygas. Bet jiems tai padaryti yra kur kas sunkiau, nei tiems, kuriems vaikystėje šio malonumo atradimą padovanojo tėvai.

Knygos padeda kurti ir išlaikyti šeimai ryšį, visiems vieni kitus geriau pažinti – juk kartu galima gvildenti knygose perskaitytas mintis, aptarti prieštaringus jausmus keliančias idėjas, mokytis tolerancijos, įvardinti svarbiausias vertybes. Matydami, kad tėvai supranta vaikų problemas, kad domisi tuo, kas jiems rūpi, matydami, kad ir tėvai yra žmonės, vaikai patirs dar vieną paskatą skaityti. Tokią paskatą patirs ir tėvai, nes tai bus dar vieną galimybė ir labiau pažinti savo vaikus, ir iš įvairių pusių vaikams parodyti save. Taip bus stiprinamas vienas kito supratimas.

Kita vertus, suprantamos dienos, kai tėvams nieko nesinori, tikimasi, kad vaikas pats au susiras užsiėmimą ir netrukdys žiūrėti, pavyzdžiui, mėgiamo serialo. Viskas suprantama. Tėvai irgi žmonės.

Jeigu esate atitolę nuo knygų, nebežinote, kaip vaiką pakreipti knygų pusėn, ženkite pirmą žingsnį – atvykite į festivalį „Nuotykiai tęsiasi!” ir tiesiog pabūkite. Čia nebus jokių „reikia“.

– Yra ir kitas kraštutinumas, gal net dažnesnis šiais laikais – tėvai itin uoliai stengiasi ugdyti savo vaikus. Nuo mažų dienų, net nuo kūdikystės moko pažinti raides, žodžius. Kai kurie trina rankomis, kad jų vaikams viskas puikiai sekasi, o kai kurie nusivilia, nerimauja, kodėl jų vaikas net ir pratintas nuo mažens, nenusėdi prie knygos. Ar turėtumėte ką pasakyti vieniems ir kitiems?

Vaikus su knygomis būtina supažindinti nuo kuo jaunesnio amžiaus, vis dėlto nemanau, kad reikia bet kokia kaina iš kiekvieno mažo vaiko lipdyti lyderį, versti ar nuolat raginti jį tobulėti. Itin atkaklus mažylių spaudimas siekti tikslų gali turėti atvirkščią efektą.

Augančiam žmogui išmokimas skaityti yra dar viena įdomi gyvenimiška veikla. Panašiai kaip išmokti kepti kiaušinį ar supjaustyti virtinukus. Būna, kad anksti išmokę skaityti vaikai skaito mamai, tetai, močiutei – visur kur tik gali. Tačiau jeigu jūsų mažylis kol kas abejingas skaitymui, nepradėkite nerimauti. Tiesiog parodykite, kad knygos – tai įdomios istorijos, kurias galima piešti, vaidinti ir kurti patiems.

Festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ dominančių veiklų ras ir mažiausi skaitytojai, o matydami, kaip knygomis džiaugiasi jų garbinami vyresni vaikai, mažyliai ir patys noriai ners į knygų pasaulį.

– Turbūt todėl organizuodami literatūros festivalį užsibrėžėte parodyti, kad literatūra, skaitymas yra daug platesnis reiškinys nei knygos?

– Į literatūrą žvelgiame ne tik kaip į knygos formą turintį reiškinį. Juk net kiekvienas geras kompiuterinis žaidimas visų pirma yra parašytas ir paskui perskaitytas. Kad sukurtum gerą žaidimą, parašytum scenarijų, pats turi būti perskaitęs ir patyręs įdomių istorijų, o literatūra ir yra istorijų pasakojimas.

Festivalio dalyviai turės galimybę susipažinti su knygų autoriais, iliustratoriais. Pamatys, kaip iš knygos istorijos gimsta cirkas ar teatro spektaklis. Čia galima bus susipažinti ir su vaizdo istorijas kuriančiu youtuberiu. Vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu vaikai kurs savo knygas, komiksus, personažus, susipažins su kaligrafija. Festivalyje žaisime daug kūrybiškumą skatinančių, naujų žaidimų. Vienas iš jų Hario Poterio ir jo draugų itin mėgtas žaidimas kvidičas.

– Kaip sekasi skatinti vaikų skaitymą? Ar jau pastebite kokių nors pokyčių?

Festivalį organizuojame kaip literatūros programos „Vaikų žemė“ dalį. Šios programos iniciatorius yra Mokyklų tobulinimo centras, kuris vykdo ir mokytojų rengimo programą „Renkuosi mokyti“. Visose šiose veiklose svarbiausias žmogus yra vaikas, jo interesai, galimybės ir rūpesčiai.

Tikime švietimo galia, tikime, kad tik šviečiant žmogų, galimi pokyčiai visuomenėje. Tikime ir tuo, kad dėmesys vaikui ir veiklos su vaiku yra labai svarbios asmenybės formavimuisi ir manome, kad vaikas nusipelno kokybiškų, inovatyvių kritinį mąstymą, kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi skatinančių užsiėmimų.

Organizuojame literatūrines vaikų stovyklas, kūrybinius skaitymus, žiemą daug vaikų subūrėme į festivalį „Vaikų Kalėdų sala“, kuris buvo apdovanotas 2017 metų skaitymo skatinimo apdovanojimu.

Trumpalaikiai rezultatai matomi iškart – vaikai pajunta, koks malonumas yra knygos. Po skaitymų, per kuriuos apie kūrinius diskutuojame, žaidžiame, kuriame, primename, kas šį smagų pasibuvimą įkvėpė. Jie laukia kitų mūsų renginių, laukia ir to laiko, kai namie vieni ar kartu su tėvais galės paskaityti istorijos tęsinį. Apie ilgalaikius rezultatus kol kas kalbėti sunku. Aktyviai veikiame tik metus. O tam, kad galėtumėm pamatuoti nuoseklaus skaitymo skatinimo proceso rezultaus, realiai reikia užauginti vieną kartą – tuomet matysime, ar kažką doro nuveikėme.

– Pirmasis didelės sėkmės sulaukęs jūsų festivalis vyko Vilniaus mokytojų namuose. Dabar nusikelsite į Anykščius. Kaip manote, mažesniuose Lietuvos miestuose vaikai daugiau ar mažiau skaito už didmiesčių vaikus?

Daug kultūrinių veiklų koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. O norisi, kad visos šalies vaikai turėtų galimybę dalyvauti įdomiuose renginiuose. Anykščiai yra nesunkiai pasiekiami Ukmergės, Kupiškio, Molėtų, Utenos, Panevėžio, kitų gretimų miestų žmonėms. Į Anykščius mielai atvažiuoja ir žmonės iš toliau esančių miestų, nes čia yra daug įdomių užsiėmimų, lankytinų vietų.

Anykščiai savo praktine veikla įrodo, kad tai miestas, kuriam svarbi kultūra, menai. Anykščiuose veikia menų inkubatorius, mieste kuriasi menininkai, kūrėjai. Anykščiai siekia UNESCO literatūros miesto statuso.

Dar viena priežastis, kodėl pasirinkome Anykščius – nuostabusis Dainuvos slėnis. Čia vyksta ne vienas, ir ne du festivaliai suaugusiems – gaila, kad iki šiol kaip vieta vaikams jis dar nebuvo atrastas. Tai tobula vieta šeimų iškyloms ir šventėms.

– Na ir paskutinis klausimas: ką pats šiuo metu skaitote? Ka skaitote savo trims vaikams?

Profesinis interesas reikalauja, kad skaityčiau vaikų ir paauglių literatūrą, tad pastaruoju metu perskaičiau nemažai šiai amžiaus grupei rašančių autorių ir patyriau labai prasmingų atradimų. Kartu mėgaujuosi Salmano Rushdie knyga „Vidurnakčio vaikai“,  o neseniai perskaityta Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda. Ateities kronika“ kviečiu pasidomėti visus.

Mano vaikai jau ūgtelėję. Jie skaito patys. Vieni mažiau, kiti daugiau, bet mes dažnai kalbamės apie knygas, o kai kurias net apžvelgiame Bernardinai.lt rubrikoje #renkuosiskaityti. Pastaruoju metu jiems patikę kūriniai – Jurgos Vilės „Sibiro Haiku“, Aido Jurašiaus „Pypas ir jo nutikimai“, Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, Enid Blyton knygų serija apie šaunųjį penketuką, Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“. Skirtingos istorijos, skirtingos patirtys, skirtingi pasauliai, kuriuos smagu pažinti.

Vaikams ir jaunimui skirtas festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“ vyks birželio 9 d. Dainuvos slėnyje Anykščiuose. Daugiau informacijos apie šį nemokamą, visiems prieinamą renginį rasite facebook paskyroje /www.facebook.com/nuotykiaitesiasi/

NYKŠČIAI