Linkiu antrą kartą

Prieš metus linkėjau sau ir savo draugams, kai baigėme mokyklą, kad pasirinktos profesijos taptų burėmis, bet ne inkarais. Ir dabar, noriu pakartoti tą patį sau ir tiems jauniems žmonėms. Tik kiek kitaip. Dabar jau suprantu pasirinkimo svarbą, bet labiau už viską – svarbą nebijoti. Arba bijoti, bet vis tiek išdrįsti nepasilikti ten, kur tau yra labai nemalonu ir labai negera. Kur vakarais tave užmigdo ne pasitikėjimas savim, bet nusivylimas. Kai tu jauti, kad gali būti daugiau, bet manai, kad neturi teisės.
Noriu priminti, kad savitarna laimei yra mūsų atsakomybė, o sustojimas dėl kažkokios baimės, nesusipratimo, nepritarimo yra labai kvailas sprendimas. Ir tie, dideli ir gyvenimą mintinai mokantys žmonės, neturi stabdyti noro keistis. Jie puikiai žino, ką reikia daryti, ir kada, ir kaip, bet tai tik jų kasdienybės tiesos. Tas jų žinojimas nėra jauno žmogaus žinojimas. Tai lyg vadovėliniai faktai, kuriuos tu gali panaudoti laikant egzaminą, bet tai niekaip neįvyks, jei pastarojo laikyti tau nebus leidžiama.
Mes prieiname situacijas, kurios varo į neviltį, mes nežinome, ką daryti, mes suklystame ir pasidengiame mėlynėmis. Labiau vidinėmis, bet jos labiau ir skauda. Skauda, kai užuot leidusi joms gyti, aplinka bado pirštais ir kartoja: ,,Sakiau, kad taip bus, aš viską žinau, sėdėk tarp keturių sienų, tada būsi saugus”.
Mums nereikia būti saugiems. Mes norim būti čia ir dabar. Su mėlynėmis, su nuoskaudomis, bet su gyvenimu. Aš prašau neatimti iš mūsų pasirinkimo laisvės. Ji gali išgelbėti nuo šiuolaikinės liūdesio epidemijos.
Diana Pratapaitė

2 Komentarai

  1. Šito “linkėjimo” moralė tokia: nieko man neaiškinkit, kol savo subinytės neišsidilginsiu, tol nepatikėsiu, kaip skaudžiai dilgėlės dilgina…

  2. Apie kokią teisę kalbat panele, teisybės niekada nebuvo, nėra ir nebus nesvaičiokit

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.