Tradiciškai esame įpratę, kad būti pirmu gerai, o paskutiniu – liūdna, tačiau dabartinis Lietuvos pirmavimas Europoje liūdina.

Pirmaujame statistikoje ir rodikliais į kurių valdymą dėjome tikrai daug pastangų, kur dirbome dešimtmečiais ir iki šiol visai neblogai sekėsi.

Naujausia Europos tarybos pateikiama statistika rodo, jog maisto kainų infliacija Lietuvoje yra aukščiausia visoje Europos Sąjungoje ir siekia 17,6 procento, kai  ES vidurkis – 6,9 procento. Šie rodikliai reiškia, jog maistas Lietuvoje brango labiausiai visoje Europoje.

Bendra infliacija šalyje siekia 16,8 procento ir du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį, čia irgi esame smarkiai pirmaujantys.

Reikia suprasti, jog skaudžiausia yra ne „pirmauti“ ar „atsilikti“, tai nėra skaičių ar šalių varžybos. Šie skaičiai iš tiesų rodo konkrečius žmones, kurie kasdien yra priversti rinktis duoną ar pieną pirkti, kuriems toks Lietuvos pirmavimas reiškia nuolatinį nepriteklių ir sunkumus patenkinant būtiniausius, kasdienius, išgyvenimo poreikius.

Kaip čia nutiko, kad visiškai pamiršę taupymą ir turintys biudžeto pajamų augimą valdantieji niekaip negali suvaldyti kylančių kainų? Pakartosiu tai, ką nuolat sakau kalbėdamas apie šią Vyriausybę – jie visur beviltiškai vėluoja. Bet kuri krizė yra tarsi įsibėgėjantis traukinys, kuris tolygiai didina greitį ir stabdymui reikalingą laiką, jeigu krizė stabdoma vos prasidėjusi, o dar geriau yra prognozuojama ir jai ruošiamasi iš anksto, situacijai suvaldyti užtenka keleto taiklių, savalaikių priemonių. Šiuo, infliacijos atveju, pirmaujame pagal jos augimą, bet esame vieni paskutiniųjų, įvedantys priemones jos reguliavimui. Reikia pripažinti, kad nuo birželio 1 dienos įsigalioję infliacijos pasekmių valdymo priemonės irgi yra vienos didžiausių Europoje, bet dėl neįtikėtino vėlavimo, įsibėgėjęs infliacijos krizės traukinys tiesiog ištaškys ant bėgių sukrautus milijonus be jokios didesnės įtakos savo greičiui. Juolab, kad ir priemonės infliacijai stabdyti nėra pačios taikliausios ar efektyviausios.

Šią savaitę Seime valdančiųjų balsais buvo nepritarta mūsų ir opozicijos kolegų teiktoms antiinfliacinėms iniciatyvoms: didinti neapmokestinamų pajamų dydį, nustatyti nulinio PVM tarifą šildymui, karštam vandeniui, kūrenamai medienai, elektrai ir dujoms taikyti 9 proc. lengvatinį PVM, taip pat atidėti nepriklausomo elektros tiekėjo pasirinkimą ir mažinti akcizus degalams.

Valdančioji dauguma jau gerus metus bėga problemoms iš paskos ir vėluoja jas spręsti. Deja, atmesdami opozicijos teiktus įstatymų projektus, valdantieji aiškiai rodo, kad jie ir toliau nusiteikę nedovanotinai vėluoti su infliacijos ir jos pasekmių valdymo priemonėmis. Dabar į vasarą Seimas išeis be aiškios vilties Lietuvos žmonėms, kad valdžia pasiruošusi spręsti daugeliui sudėtingą socialinę situaciją. Mes kaip opozicinė frakcija nepaliausime kėlę aktualiausių visuomenei klausimų ir visais įmanomas būdais raginsime, kad būtini sprendimai būtų priimti.

Latvijos mokslininkų atliktas tyrimas lyginant trijų Baltijos šalių šešėlinės ekonomikos dinamiką atskleidžia, jog Lietuvoje šešėlinė ekonomika augo labiausiai, 2,7 procento per metus ir pasiekė 23,1 procento visos šalies ekonomikos. Tai reiškia, jog beveik ketvirtadalis mūsų ekonomikos yra šešėlyje. Šešėlis nemoka mokesčių valstybei, įdarbina žmones nelegaliai, palikdamas juos be jokių socialinių garantijų dabar ir ateityje. Tyrimo autoriai teigia, kad šešėlinės ekonomikos Lietuvoje rodiklis susilygino su 2009 metų rodikliais.

Valdantieji džiaugiasi, jog nedarbo rodikliai Lietuvoje mažėja, tai, esą atskleidžia Užimtumo tarnybos pateikiama registruotų bedarbių statistika. Mano manymu, toks statistikos interpretavimas geriausiu atveju naivus, blogiausiu – tyčia klaidinantis.

Praėjusios kadencijos metu, bandydami sušvelninti pandemijos pasekmes verslui ir darbuotojams įvedėme tikslinę paramą ir išmokas, tame tarpe ir darbo paieškos išmoką. Būtent ši išmoka paskatino Užimtumo tarnyboje registruotis žmones, kurie iki tol niekuomet nedirbo oficialiai. Tokiu būdu sistema pirmą kartą „pamatė“ žmones, kurie iki tol likdavo legalios darbo rinkos paribiuose. Dar praėjusią vasarą kalbėjau apie būtinybę aktyviai dirbti su šiais žmonėmis tam, kad išmokos skyrimo laikui pasibaigus jie negrįžtų ten iš kur atėjo – į šešėlį. Deja, valdantieji nepasiūlė jokių specialių programų ar priemonių skirtų būtent šešėlio darbuotojams.

Dabar, prasidėjusios sezoninio darbo pikui, pasibaigus pandeminėms išmokoms, vėl suaktyvėjus emigracijai iš Lietuvos ir sumažėjus galimybei įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, yra džiaugiamasi, kad nedarbo rodikliai mažėja. Tačiau kokia to kaina? Infliacijos ir nerimo dėl pajamų spaudžiami žmonės renkasi nelegalų darbą, nesuprasdami, kad šitaip pasmerkia save skurdui ligos ar senatvės laiku, arba suprasdami, tačiau nematydami kito pasirinkimo kaip išmaitinti šeimą esamuoju momentu.

Pandemija, karas, infliacija, energetikos kainų šuolis, nelegalūs migrantai – ne visos krizės priklauso nuo mūsų, ne visus traukinius įmanoma sustabdyti, tačiau Vyriausybės užduotis yra kiek galima anksčiausiai numatyti, o numačius veikti staigiai. Deja, ir su numatymu, ir su staigiu veikimu vėluojama. O tada jau tenka už brangiai stabdyti gerokai įsibėgėjusius traukinius.

Ar Europoje pirmauti galime tik tada, kai niekas nenori mūsų nei prisivyti nei aplenkti? O galbūt valdantiesiems reiktų pagaliau atsisakyti savo visažiniškumo auros ir imti gilintis į opozicijos pasiūlymus, pasirodančius kur kas anksčiau, bei telkti socialinius partnerius, gebančius ir analizuoti, ir veikti nuolat kintančiose sąlygose? Gal tokiu atveju valdantiesiems pavyktų iki kadencijos pabaigos šioje, visiems daug kainuojančioje, statistikoje  „nukristi“ bent iki Europos šalių vidurkio ir aš būčiau pirmas, kuris tokiu „atsilikimu“ pasidžiaugtų.