Lietuva nebuvo išlaikytinė?

Šią savaitę į Lietuvą atvyksiantys Latvijos ekspertai ketina pristatyti archyvinių finansinių dokumentų analizę, įrodančią, kad mūsų šalis buvo ne Sovietų sąjungos išlaikytinė, o donorė. Anykščių krašte užaugęs ir beveik tris dešimtmečius kolūkio pirmininku dirbęs bei Utenos apskrities viršininko pavaduotoju porą metų pabuvojęs mokslininkas Algirdas Þukas įsitikinęs, jog nepavyks.
 
Pagal latvių metodiką jau įrodyta, kad kaimynai taip pat nebuvo išlaikytiniai. Kokia ta metodika kol kas žinių beveik nėra, tačiau pagal ją aiškiai matyti, kad finansiniai srautai buvo Baltijos šalių nenaudai. Tai reiškia, jog mes išlaikėme Rusiją ir kitas sovietų respublikas.
Pati Lietuvos Vyriausybė prieš 15 metų yra suskaičiavusi, kad sovietų okupacijos padaryta žala Lietuvai siekia maždaug 18 mlrd. Eur. Buvęs kolūkio pirmininkas A. Þukas aiškiai nurodo, jog tai spekuliacijos. Jo teigimu, lietuviai 80 proc. išaugintos žemės ūkio produkcijos išveždavo į Leningradą ir kitus miestus, tačiau tai tebuvo labai pigi žaliava kaip ir dabartiniais laikais. O ką gaudavo atgal – neįkainojama. Infrastruktūriniai įrenginiai, kurie liko, pašnekovo teigimu, gerokai didesnis turtas.
“Pramoniniai rajonai ir daugiabučiai dygo kaip grybai po lietaus.  Mes labai gerai sugebėdavom dešromis pavilioti Maskvą. Apsukresni vadovai sovietinėje sostinėje turėdavo netgi butus. Tai su lagaminais mėsos gaminių ir vykdavo pas “načalnikus”. Lietuva iš tų vizitų gaudavo labai daug. Galimybės buvo velniškos. Tik suktis reikėjo. O ką dabar mums parveža iš Europos? Tik pinigus, kad pasitrauktumėme iš bet kokios gamybos. Trečdalį tautos praradome, nes nėra darbo vietų. Padėtis baisi. Darbo vietų kūrimui Europa pinigų neduoda. Sovietai davė. Dabar duoda kokį žaisliuką, o atima brangiausią turtą – žmones”, – liūdnomis mintimis dalinosi pagal profesiją mokslinis agronomas.
A.Þuko teigimu, sovietinės okupacijos padarytos žalos nederėtų vertinti per prievolę dirbti. Mat lietuviai visada buvo darbštūs ir nė kiek nelengviau dirbo prie “Smetonos”.
 
“Lietuviai sunkiai dirbo iš inercijos. Tačiau nebuvo taip vien juoda, buvo ir juoko. Sustoja vyrai po dvidešimt į lauką ir dalgiais pjauna šieną. Sutemus baigia darbus ir su dainomis grįžta namo. Aišku, kol viskam vadovavo “stribokai”, tol sunku buvo. Tačiau atėjus specialistams, viskas pasikeitė. Dabar niekas taip nebedirba, kaip sovietmečio pradžioje. Þinoma, spaudimas per visą tą epochą siekti kuo didesnių ir geresnių rezultatų iš centro buvo didžiulis. Bet šiandien jau aišku, kad žmonėms reikia darbo ir uždarbio, o ne trinkelių. Jaunystėje su draugais mes irgi svajodavome – apie tai, kad būsime lakūnai, jūreiviai ir niekada, jog kai kurias profesijas reikia pasirinkti dėl didelio atlygio. Dabar dažniausiai jaunimas svajoja tik apie didelius pinigus. Progresas, technologijos – viskas gerai, bet pas mus padaryta daug klaidų. Su milžinišku šuoliu ir atėjusiomis galimybėmis – tikrai nesusitvarkėme”, – įsitikinęs A. Þukas.   
 
Latvių finansinių srautų skaičiavimo metodikoje remiamasi faktu, jog sovietai gamyklas statė tik savo interesams, o jų investicijos, neva, atsipirkdavo per 2-jus – 3-jus metus – ir iš viso nieko rusai nepadarė už ačiū.
{mosloadposition trade}

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.