Ledynmečio liudininkai Bareišių kaime (Prisimenant Algimantą Eivą)

Algimantas Eiva –  buvęs Žviliūnų kolūkio pirmininku, Troškūnų tarybinio ūkio direktoriumi, Nemeirių žemės ūkio bendrovės vadovu.  Man teko laimė artimiau  susipažinti su šiuo didelę gyvenimišką patirtį turėjusiu žmogumi. A.Eiva mirė šių metų sausio mėnesio pabaigoje po sunkios ligos, eidamas 82-uosius metus. Peržiūrėdama kompiuteryje sukauptą medžiagą, radau prieš keletą metų darytą interviu su Algimantu Eiva.

**********

Važiuojant Panevėžio keliu, dešimtajame Troškūnų kelio kilometre, ant kalniuko stovi žalumos apsupta sodyba. Sodybos aplinka pravažiuojančiųjų dėmesį atkreipia nesuskaičiuojama daugybe įvairaus dydžio akmenų. Vieni iš jų šeimininko sustatyti tik jam vienam žinoma tvarka, o kiti krūvose dar laukia savo numatytos vietos.

Smalsumo skatinama užsukau pabendrauti su dabartiniu sodybos šeimininku Algimantu Eiva, kuris mielai sutiko papasakoti kai ką iš savo gyvenimo ir unikalios sodybos istorijos.

– Iš kur tokia daugybė akmenų ir riedulių aplink Jūsų sodybvietę?

– Apie akmenų kilmę jau anksčiau sklido visokiausios legendos, jais domėjosi archeologai. Prieš keletą metų mūsų apylinkėse lankėsi grupelė mokslininkų ir archeologų, kurie tyrė Bareišių kaimo unikalius akmenis ir nustatinėjo jų kilmę. Visose Anykščių krašto apylinkėse daug didelių akmenų, tai ne tik Puntukas ar Puntuko brolis. Prie kolūkių riboženklių anksčiau pirmininkai stengdavosi pastatyti po didžiulį riedulį, kurį dažniausiai išrausdavo savose valdose. Mūsų kaimo apylinkėse tokių riedulių begalė. Nereikia niekur toli eiti, užtenka pažiūrėti, kiek jų yra mano žemėje. Geologai, archeologai ir visi jiems prijaučiantys mokslininkai vienbalsiai tvirtina, kad mūsų kaimo akmenys ir rieduliai – tai ledynų laikmečio palikimas. Pasak jų, Bareišių kaimo apylinkes, kaip ir visos Lietuvos žemės paviršių, suformavo iš Lietuvos traukdamasis paskutinis ledynas, kuris buvo užklojęs beveik visą Lietuvą, tik Medininkų aukštumos neįveikė. Kad akmenys iš Skandinavijos nuo ledynmečio laikų, įrodo tai, jog visi didieji rieduliai yra gerokai apgludinti, o ne kampuoti. Geologai mano, kad jie buvo gludinami stipriame vandens sraute tirpstant ledynams.

Mano tėvai šioje sodyboje pragyveno prieš septynis dešimtmečius. Aš čia gimiau, užaugau ir prieš keletą metų grįžau į tėviškę. Apie gausybę mūsų „aruose“ esančių akmenų aš žinau nuo mažų dienų. Net namų ūkio daržams kolūkio pirmininkas skirdavo žemę tolėliau nuo namų, nes joks arklinis plūgas šios žemės „neįkąsdavo“. Tačiau, kol kolūkių nebuvo, tėvas kažkaip sugebėdavo žemę apie namus įdirbti, nors akmenys joje dygo taip pat gerai, kaip ir bulvės. Dabar net juokas ima prisiminus, kad kolūkių laikais žemė apie tėvų namus būdavo „nusikaltusių“ mechanizatorių bausmės vieta. Čia tiek akmenų, kad truputį paarus, lūždavo visi plūgų noragai. Sulaužytų noragų tais laikais niekas neskaičiuodavo, bet norint suarti lauką, juos kas pusvalandį reikėdavo keisti, todėl traktorininkai šį lauką vadino bausmės batalionu. Suartame lauke sėdavo tik liucerną, kuri per metus duodavo ne vieną derlių. Nedėkingi Bareišių kaimo laukai gana derlingi, bet juos įdirbti ir derlių nuimti kainuodavo gerokai daugiau, nei pats derlius.

-Visus šiuos akmenis reikėjo iškasti, kas ėmėsi šio nelengvo darbo?

Prieš gerą dešimtmetį, kai mirė tėvas, o garbaus amžiaus motina liko viena, tekdavo pas ją atvykti dažnai ir jai padėti. Jau tada norėjau pradėti tvarkyti sodybvietę, bet motina buvo „seno sukirpimo“ ir nenorėjo nieko keisti sakydama, kad viskas tegu taip ir lieka. Pamenu, norėjau padaryti tik naujus laiptelius, o mama supyko, kad aš atėjau ir pradėjau daryti savo tvarką, jai esą gerai taip, kaip buvo iki šiol. Motinai iškeliavus Amžinybėn, bandau įvedinėti savo tvarką. Apie pusantro hektaro sodybos žemės noriu paversti akiai maloniais plotais. Kol nepradėjau judinti ir lyginti žemės, akmenų paviršiuje lig ir nebuvo. Kolūkių laikais juos nuo žemės paviršiaus nurinkdavo kolūkiečiai ar iš mokyklų suvežti mokinukai, vėliau žemės niekas nedirbo, tad nuo tų laikų buvo likęs tik vienas akmenų kalniukas. Tiesa, prieš pradėdamas laukų lyginimo darbus, aptvarkiau gyvenamąjį namą, pasistačiau pirtį ir nusprendžiau išsikasti prūdą. Suderėjau su seną rusišką techniką turinčiais darbininkais, kad jie man už tam tikrą sumą šį darbą atliks. Va, tada ir pasipylė akmenys, kaip iš gausybės rago. Savom akim nepamatęs, niekada neįsivaizduotum, kaip gali akmenys gulėti vienas prie kito be jokio tarpelio. Visi kartu – mažas prie didelio, o tarp tarpelių dar mažesni. Darbininkai vargo, burnojo, bet prūdą per didžiausius vargus visgi iškasė. Su užsienietiška technika būtų buvę kur kas lengviau, ji gerokai galingesnė. Prūde badžiau pasisodinti lelijų, bet niekur negalėjau įkišti kastuvo – akmuo prie akmens guli, aklina siena. Giliausia vandens telkinio vieta – trys su puse metro, bet ir ten vieni akmenys. Šiuo metu ant žemės paviršiaus vien apie mano sodybą daugiau nei 150 kubų akmenų, o kiek dar jų po žeme, niekas nežino.

-Kokiu principu sustatote ar surenkate į krūvas akmenis?

-Ant kalniuko įrengiau tvenkinuką – fontaną, apželdinau ir „pagražinau“ akmenimis. Ten toliau lauke guli dideli rieduliai, jų kažin kur nenuneši, nėra galimybių, tai sustačiau, kaip man pasirodė gražiausia. Pastebėjau įdomų dalyką, kad karštą saulėtą dieną vieni akmenys būna įkaitę, kiti – gana vėsūs. Girdėjau, kad šiltieji skleidžia teigiamą energiją, o vėsieji atvirkščiai – neigiamą. Kas ten žino, kieno tiesa, man kiekvienas iš jų saviškai gražus. Iš smulkesnių akmenukų kraunu neaukštą tvorelę. Daug planų turiu ateičiai, daug akmenų dar teks pernešioti iš vienos vietos į kitą, kol surasiu jiems pačią tinkamiausią vietą. Aš dažnai kartoju, kad ši sodyba su visa aplinka kol kas turi tik veidą. Dar reikia padaryti, tiksliau pasakius, įrengti akis, lūpas, noselę, o kai visa tai bus baigta, kaip gražiai ir elegantiškai moteriai, uždėti makiažą…

-Gyvenate vienas ir net nesitiki, kad visos šios gėlės bei želmenys – jūsų vyriškų rankų darbas, iš kur šis pomėgis?

-Tėvai anais laikais daug dirbo, tad dairytis į grožį nebuvo kada. Tačiau manau, kad paveldėjau iš kažko grožio supratimą ir norą gyventi sutvarkytoje aplinkoje. Kur tik bedirbau, visada stengdavausi puošti aplinką ir skatindavau kitus tai daryti. Mano darbo vietoje ne tik už langų žydėdavo gėlės, jų būdavo pastatuose ant palangių ir kabinetuose. Anksčiau su žmona gyvenome Troškūnų mieste, kur turėjome gana įdomią ir įvairiais želdiniais apsodintą sodybą. Žmonai mirus taip susiklostė aplinkybės, kad teko rinktis, kur gyventi. Sodybą, pasitaręs su vaikais, pardaviau ir galiausiai apsigyvenau gimtuosiuose namuose. Per metus sodybvietėje pasodinu apie šimtą naujų sodinukų. Kai kuriais metais jų prigyja daugiau, kitais mažiau, bet tie, kurie „įsikabina“ į šią akmenuotą žemę, lieka ilgam. Gėles dabar, kaip aš sakau, sodinu be jokios sistemos. Stengiuosi kuo daugiau rūšių užsiveisti, tada pradėsiu sisteminti. Kalniuką prie fontano, manau, jau suformavau, jis apželdintas ir gėlėmis apsodintas. Planuoju kurti alpinariumus, dar reikia galutinai sutvarkyti aplinką apie pirtelę, būtų gerai, kad kokia moteriškaitė padėtų ar bent morališkai palaikytų, tad ir darbai sparčiau eitųsi…

-Žinau, kad visas Jūsų darbinis gyvenimas susijęs su žemdirbio specialybe. Dirbote įvairiausius darbus, buvote ne vieno kolūkio ar tarybinio ūkio pirmininku, todėl man maga paklausti, kur buvote, kai prasidėjo didysis kolūkių griovimas?

-Tuomet dirbau MSV pagalbinio ūkio direktoriumi „Šviesos“ kolūkyje. Negaliu ramiai šnekėti, kai pagalvoju, kad sugriauta visa tai, ką mes per tokius didžiulius vargus statėme – karvidės, kiaulidės, vandens bokštai, kultūros namai, darželiai ir dar daug kas, visko neišvardinsi. Kaip tai buvo sunku pastatyti, kaip reikėjo „pramušinėti“ statybines medžiagas, žino tik tie, kurie tuo metu dirbo. Žviliūnuose buvo pastatyti 400 vietų kultūros namai, kuriais didžiavosi visas rajonas, aukšta valdžia atvažiuodavo pasižiūrėti ir pasidžiaugti. O kas dabar iš jų liko? Tvarkėme aplinką, statėme, gal kiek mažiau mokėjome žmonėms, bet visi žinojo, kad vėliau bus geriau, turėsime stiprų ūkį, kuris gaus geras pajamas. Kuo kalti eiliniai žmonės, kad kažkokių nemokšų sprendimu buvo sužlugdytas visas Lietuvos žemės ūkis. Ūkiuose dirbę žmonės už savo darbą (už pajus) gavo po pusę traktoriaus ar pastato. Negaliu ramiai kalbėti, bijau pasakyti to, ko nenorėčiau. Ne aš vienas, kai pasikalbam, daugelis buvusių kolūkių pirmininkų, statybininkų ar eilinių darbininkų į žiojėjančias kompleksų langų kiaurymes negali ramiai žiūrėti. Aš nesergu anų laikų nostalgija, bet labai skaudu, kai niekais nuėjo šitiek mūsų visų turto.

-Kaip manote, ar Lietuvos žemės ūkis atsities?

-Manau, kad tokio aukšto lygio jau niekada nebus. Ar atsities? Kai vykdoma tokia vyriausybės politika, kai niekas nesupranta, kam ji naudinga, aišku tik vieną – kol kas gero nebus. Dar praėjusių metų didelė dalis derliaus neparduota, tai kur dės šiemetinį? Jokio planavimo, jokios perspektyvos nesimato. Ima baimė, kad nebus kur dėti pieno, mėsos ar kitų žemės ūkio produktų. Į Europos sąjungą nebus galima išvežti, nes ten priima tiek, kiek nustatyta kvotų. Rusai nepirks, nes jų reikalavimai didesni, negu ES, arba jie turi savų sumetimų.

Gerai, kad man dėl nieko nebereikia sukti sau galvos. Dabar galiu draugauti su akmenimis, puošti sodybą ir laukti svečių. Gal ateis toks metas, kada mano sodybos akmenimis susidomės ne vien pravažiuojantys pro šalį…

Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ

 

 

3 komentarai

  1. ILSEKIS RAMYBEJE

  2. Ar jūs buvo komunistas?

  3. klausimėlis autorei – negi manote, kad tik tokį a.a. A.Eivą ir prisimename ?

Komentuoti: Svarbiausia Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.