Laisvės alegorija

Prieš 30 metų juodos nakties apgaubta likimo deivė Laima klajojo Vilniaus gatvėmis, prie širdies spausdama nė metų neturintį naujagimį –  naujam gyvenimui atgimusią Lietuvą. Negailestingos tamsybių pabaisos ir žvarbūs vėjai draskė jos apsiaustą, tamsybių milžinai riaumodami drebino žemę ir dangų. Dar kiek… ir Deivė suklups, pames mažylę ir ją nusineš tykantys amžinai alkani, kruvinus nasrus iššiepę šunys. Nuneš ten, iš kur ji per naują skaudų atgimimo virsmą grįžo tam, kad gyventų, augtų, žydėtų, aplink skleisdama gėrio ir atjautos kerus. Deivė apsidairė. Kur šioje pragaro tamsoje rasti nors pačią mažiausią švieselę, rodančią kelią kaip išgelbėti Lietuvą? Mažylė suknirkė. Pradžioje tyliai, tada kiek garsiau. Ir…o stebukle! Neaišku kur ir kaip įsižiebė viena, antra – tūkstančiai švieselių. Jos tarytum žalčiai rangėsi Vilniaus gatvėmis ir parkų kalneliais. Jos įsižiebė aplinkiniuose kaimuose, miesteliuose ir miestuose. Visur jos liepsnojo. Jų šviesa atsispindėjo Baltijos jūroje, ežeruose, upėse, upokšniuose. Savo liepsnelėmis žaidė žmonių atminties šaltiniuose.

Tamsybių pabaisos susigūžė, pritilo, persigrupavo. Deivė nustebusi apsidairė. Iš kur ši šviesa? Kas jie, skleidžiantys tą nežemišką šviesą ir nesumeluotą šilumą? Akyse sužibo ašaros… degė mažų žmonių didelės širdys. Apglėbusi tvirčiau savo brangią naštą ji pasileido tekinom. Tamsos padarai suurzgė visais balsais ir puolė iš paskos. Šviesos jūra prasiskyrė ir vėl susiglaudė, savyje slėpdama bėgles. Pabaisos visu sunkumu rėžėsi į minią. Prasidėjo amžina, kaip pasaulis, šviesos ir tamsos kova. Monstrai baubė baisiausiais negirdėtais balsais, spjaudėsi ugnimis ir žaibais, žlegėjo šarvais ir švaistėsi buožėmis. Šviesos jūra, susikabinusi rankomis, siūbavo ir dainavo savo degančiomis širdimis, taip lengvai pažeidžiamais kūnais pridegdami Mažylę. Kritusiojo, sužalotojo vieton tuoj stodavo dešimtis kitų. Ir tamsybių šmėklos pasitraukė, pasitraukė visiems laikams.

Mažąją Lietuvą likimo deivė Laima atidavė į ją saugojusiu ir ginusių žmonių rankas. Į mūsų visų rankas, prašydama ją puoselėti ir auginti pagal širdies ir sąžinės priesakus. Tad nulenkime galvas prieš tuos, kurie krito kovoje, prieš tuos, kurie nebesulaukė šiandienos. Pridėję ranką prie širdies raskime joje tą stebuklingą liepsnelę, kuri padės mums eiti per sunkumus, per aštriausius akmenis ir vykdyti Deivės Laimos prašymą – puoselėti ir auginti Lietuvą pagal širdies ir sąžinės priesakus.

Giedrė Steponėnienė

Vienas komentaras

  1. Akivaizdu, nors ir neįtikėtina.

    Oi koks pompastiškas alegorijų prikamšytas tekstas !!! 🙂

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.