Laikas bejėgis prieš atmintį… (video)

Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurios  žymi ne tik laiką kalendoriuje, bet ir įvykius, pakeitusius tolesnį tautos ir valstybės ateitį. Viena tokių datų mūsų istorijoje – nepamirštama 1991 metų Sausio 13-osios naktis. Naktis, kai aplinkui girdėjosi skriejančių kulkų švilpesys, moterų klyksmas, vaikų verksmas. Naktis, kai žemę vilgė nekaltų žmonių kraujas. Tai buvo naktis, kai girdėjosi Laisvės gynėjų balsas – Lietuva. Meilė, Laisvė…

Pamenu, kuomet Anykščių sąjūdžio organizatoriai kvietė norinčius važiuoti į Vilnių pagerbti ir atsisveikinti su žuvusiais Sausio 13-osios naktį. Nesuabejojau.

Aš lyg dabar matau plaukiančią  žmonių minią. Jauni ir senukai, tėvai ir vaikai. Kiekvienas norėjo nulenkti galvą, padėkoti didvyriams malda, gėlės žiedais, ant kurių spindėjo ašaros. Tąkart  kiekvienas norėjo pagerbti Laisvę ir Tiesą. O salėje raibo akys nuo gėlių žiedų gausos. Jos kalbėjo savo kalba, skleisdamos malonų neužmirštuolių aromatą. Rodėsi, lyg būtų sausio mėnesį laukai pražydę…

Mes visi susirinkę žinojom, kad nuo dabar keliaujame į ateitį, į ateitį tuo keliu, kurį iškovojo Jie, čia gulintys be žado, be šypsenos ir jau be skausmo…

Man tuokart rodėsi, kad Jie pavargę miega. Sapnuoja vaikystę. Girdi motinos lopšinę. Regi plevėsuojančią trispalvę ir besiskleidžiantį Laisvės žiedą…

Pamenu, salės tylą perskrodė artimųjų verksmas. Mačiau, kaip prie kiekvieno palinko motinos, tėvai, vaikai, broliai, sesės. Stengėsi priglusti, glostė Jų šaltus veidus, plaukus, šildė rankas.

Atsisveikinom… Išėjau… Jau temo… Dangus pilkėjo, kaupdamas debesis. Rodėsi, kad ir jie tuojau pravirks… Rodėsi, verkė visa Lietuva. O čia pat, netoliese, žydėjo Laisvė… Vakaro gili rimtis…

Manau, kad tą dieną jau žinojome, jog žuvusieji Sausio 13-tąją priklauso mūsų tautos istorijai. Tik mūsų vaikai, anūkai pasakytų, kad tas laikas į šiandieną įteka jau iš tolių. Man regis, kad  žuvusieji tą naktį iki šiol šildosi prie žieduose plevenančios atminimo šventos ugnies… O mes metai iš metų minėsime Jų Vardus, kurie beginkliai, tarsi vien rankomis, laikė savo žemę. Iki tol buvusi maža mūsų šalis,  po vienos kruvinos  nakties staiga tapo didžiule pasaulio šalimi.

Šiandien susimąstome, kas mes būtume be Sausio 13-tos įvykių. Jau suprantame, kad Laisvės gynėjų mirtis atperka visus nelaisvėje nugyventus metus.

Man, tikiu ir daugeliui, Sausio 13 –tosios naktis yra ir bus gyva atminty. Iki šiol kiekvieną Sausio 13-ąją man girdisi švelniausias skambesys – Lietuva. Meilė. Laisvė. Tų įvykių atmintis – lyg šviesa, lyg amžina pagarba buvusiems ir išėjusiems, lyg neužgęstanti amžinosios žvakės liepsna.

Tad Sausio 13-ąją visi uždekime žvakutes ne tik languose, bet ir savo širdyse.

Leliūnų kaimo gyventoja Nijolė Ramanauskienė, Sausio 13-osios kruvinųjų įvykių liudininkė

3 komentarai

  1. Labai dekoju.

  2. Ačiū Jums. sekmės ir sveikatos.

  3. Berods runkas

    teip nemažna kelt

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.