Kunigas Sigitas Jurkštas: žiūrėkime kiekvienas ne savo naudos, bet kitų

Išgyvename paskutinį Advento sekmadienį. Kuo arčiau Advento pabaiga, tuo labiau kvepia šventomis Kalėdomis. Šių metų Kalėdos – šokas, manau, ne vienam. Jos tylios, vienišos ir, ko gero, ne vienam iš mūsų kupinos ilgesio ir nerimo.

Jau ne vieną dieną jaučiamės vieniši, ilgimės artumo ir to prieš šventinio džiugesio, kuris vis aplankydavo iki šiol. Dabar viskas kitaip. Didžiausia dovana kitam, o ir sau – likti namie. Apie bendrystės kūrimą nuotoliniu būdu ir kaip neprarasti vilties, kai atrodo, kad vilties jau nebėra pasitinkant gražiausias metų  ir kiekvienam iš mūsų brangiausias šventes, šiandien kalbiname Kauno Šilainių Šventosios Dvasios parapijos vikarą ir Kauno klinikų kapelioną, kunigą Sigitą Jurkštą.

Artimo meilės įsakymas mus kviečia mylėti ir saugoti žmogų, kaip mums nuoširdžiai priimti esamą karantiną? Kaip manote, ko galima išmokti per šias kitokias Kalėdas?

-Biblija ragina: „žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4).

 „Meilė … neieško savo naudos, nesielgia netinkamai“ (1 Kor 13, 5). Jei esame bent kažkiek dvasiškai gyvi, mumyse verda kova tarp egoizmo ir altruizmo, tarp mano naudos ir bendrojo gėrio siekimo. Kai žvelgiu į gamtos pasaulį, ten toji nuolatinė, iš pirmo žvilgsnio, žiauri kova už būvį kaip tik skatina altruizmo atsiradimą ir augimą. Biologai su nuostaba pastebi, kad evoliucijos procesas skatina didesnį altruizmą. Manau, kad mūsų žmogiškame, o kartu dvasiniame gyvenime vyksta panašiai: šioje kovoje vieni ima labiau užjausti kitus ir pradeda pastebėti ne tik savo poreikius, atsiliepti į kitų skausmą, o kiti stengiasi dominuoti ir klestėti kitų sąskaita.

Apreiškimo Jonui knyga tai nusako panašiais žodžiais: „Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja.“ (Apr 22, 11) Šioje kovoje už būvį kiekvienas pasirenka, kuo būti: auka, grobuonimi, parazitu ar gelbėtoju.

Kaip tik didžiausi sunkmečiai pagimdo ir didžiausius šventuosius, ir didžiausius nusidėjėlius. Kiekvienas sunkumas, išbandymas, kiekviena kančia veikia kaip katalizatorius, kaip fermentas – pagreitina procesus. Kuris siekia šventumo, sunkiu metu daug greičiau jo pasieks, o kuris mėgsta melą ir nuodėmę – sunkumuose jų pridarys dar daugiau.

Tik gamtoje krokodilas ar erkė nekalti dėl to, kad tokiais gimė: jie elgiasi pagal savo prigimtį. Tačiau mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą, galime pasirinkti elgtis priešingai, ir už tai būsime atsakingi.

Dar norėčiau pridurti apie meilę. Jeigu norėsime būti lyg gražios žvakės, kurios nenori sudegti, tuomet meilės ugnis mumyse taip ir neįsižiebs. Taip ir liksime tie, kurie naudojasi kitų šviesa, bet patys neskleidžia nei šviesos, nei šilumos. Ten, kur nėra noro pasiaukoti, meilė niekada taip ir neįsižiebia…

Esame šventų Kalėdų šventės išvakarėse, kaip sutikti šventes atskirtyje? Kaip galima kurti bendrystę nuotoliniu  būdu?

-Prisimenu savo gyvenimo vienuolyne patirtį. Tiesą pasakius, niekad gyvenime nesijaučiau esąs taip arti kitų žmonių, kaip gyvendamas vienuolyne, būdamas arčiau Dievo. Nors buvau kitoje šalyje ir galėdavau gauti laišką tik kartą per mėnesį, išgyvenau dvasinę bendrystę su kitais maldoje. Kažkas yra pasakęs, kad jei Dievą įsivaizduotume kaip apskritimo centrą, pastebėtume, jog kuo taškai yra arčiau centro, tuo jie yra ir arčiau vieni kitų.

Jėzus pagyrė šimtininką, kuris tikėjo, jog Dievo veikimui neegzistuoja sienos. Šimtininkas sakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks“ (Mt 8, 8). Jokie suvaržymai netrukdo vienytis su Dievu, kuris yra arčiau mūsų, negu mes patys. O priartėję prie Dievo, patiriame meilės bendrystę su visais mums brangiais žmonėmis. Netgi gauname vidinio išlaisvinimo dovaną ir tampame laisvesni mylėti kitą, atviresni kitiems.

Be to, informacinės technologijos yra tarsi mūsų akių ir ausų tęsiniai: galime matyti ir girdėti tuos, kurie yra už daugelio kilometrų nuo mūsų. Ačiū Dievui, kad Jo sukurtame pasaulyje yra tokia galimybė, ir kad buvo protingų pasišventusių išradėjų, kurie ją įgyvendino.

Kokios šios šventės bus jums, kaip kunigui?

-Mes, kunigai, turime labai daug santykių su skirtingais žmonėmis (turbūt, panašiai, kaip prekybos centrų darbuotojai :-)). Kadangi tų santykių yra daug, beveik visi jie – paviršutiniški. Aš labiausiai apsidžiaugiu, kai paskambina arba parašo žmogus, kuris nuoširdžiai ieško tiesos. Deja, tokie atvejai itin reti. Dar rečiau žmonės paprašo paaiškinti kokią sunkiai suprantamą Biblijos vietą…

Tad per šventes tikiuosi ramybės nuo paviršutiniškų prašymų ir tikrų susitikimų, nors jie ir vyks virtualiai. Dėkoju Dievui už Dievo Motinos komandą ir už kitas krikščioniškas bendruomenes bei maldos grupeles, be kurių uždusčiau, kaip koronavirusu sergantis ligonis be deguonies aparato.

Man atrodo, mūsų šalyje liko komunistų puoselėta tradicija, kad žmonės į bažnyčią eitų tik paslaugų, bet, jokiu būdu, neturėtų ten bendruomenės.   „Mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai” (Rom 12, 5), rašo apaštalas Paulius.

Nepriklausydami tikinčiųjų bendruomenei ar maldos grupei jaučiamės nepilni ir negalime išsiskleisti. Tik Dievą tikinčių žmonių bendruomenė yra palanki terpė suklestėti visoms Dievo mums duotoms dvasinėms dovanoms ir talentams. Tad švęsiu šias šventes su savo bendruomenėmis, nors ir virtualiai, bet realiai.

Ką turime padaryti, kad Kristus gimtų mūsų širdyse, o Kalėdos netaptų tik dar viena kone eiline švente su eglute ir dovanomis?

-Išrinktosios tautos istorijoje nuo pat pradžių egzistavo problema, vadinama stabais – polinkiu iškeisti Dievą į ką nors kita. Yra daug gėrybių, kurios mus traukia ir įtraukia, net pavergia. Kiekvienas žmogus, ne tik alkoholikai ir narkomanai, turi gausybę įvairiausių priklausomybių.

Tie dalykai savaime geri: pagalvokime, už keletą eurų galime nusipirkti tai, kam sukurti buvo išleisti milijonai. Už kiekvieną prekę, ypač intelektinę nuosavybę, mokame tik mažą dalelę to, kiek mums kainuotų patiems ją susikurti. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, kiek tūkstančių valandų programuotojai kūrė šią operacinę sistemą ar naršyklę, kuria naudojamės. Visa tai mums ranka pasiekiama.

Bet man labai padeda vienas laidotuvių veiksmas, kurį atlieku beveik kasdien: saujelės žemių užpylimas ant karsto. Tai primena, kad visi žemiški dalykai pavirs žemėmis… Išliks tik mūsų pastangos vienytis su Dievu, liudyti Jo Meilę, daryti gera žmonėms, vykdyti pažintą Jo valią.

Priklausomybės ir prisirišimas prie Dievo yra tarsi du liūtai, kovojantys vienas su kitu: laimės tas, kurį daugiau maitinsiu. 

Kas jums yra asmeniškai Kristaus gimimas? Kuo svarbios mums yra šventos Kalėdos?

-Geras klausimas. Man – tai džiaugsmas, kad atėjo Išgelbėtojas… Per visus tuos 20 metų, kai esu krikščionis, kuo toliau, tuo labiau patiriu, kad man reikia Gelbėtojo.

Dar man šv. Kalėdos – tai įvykis, kada Dievas tapo žmogumi. Tai reiškia, kad Dievas gali tapti tikru žmogaus Draugu, o aš galiu tapti Dievo draugu! Jei Dievas nebūtų tapęs žmogumi, tarp mūsų ir Jo būtų neperžengiama praraja.

O jeigu Dievas tapo žmogumi, vadinasi, galiu bendrauti su Juo. Ir galiu išgirsti, Evangelijose perskaityti, ką Jis papasakojo apie Save, apie Dangų ir apie gyvenimo prasmę, apie Jo – Visatos Kūrėjo – planus mums, mūsų laimei.

-Jūsų palinkėjimas karantino Lietuvai.

-Norėčiau palinkėti trijų dalykų iš K raidės: karantino, kantrybės ir klusnumo. Kaip sakė šv. Teresė Avilietė, „visa pasieksi kantrybe, o mano siela.“ 

O klusnumas mums leidžia suvienyti jėgas. Jei rankos, kojos ar liežuvis neklausytų galvos, negalėtume nieko padaryti, būtume tarsi suparalyžiuoti. Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad nuodėmės esmė yra neklusnumas protui. Ir nepaklusdami patys tampame nelaimingi.

O klusnumo paprastai išmokstame kentėjimuose. Ne vergiško klusnumo kažkieno užgaidoms, bet klusnumo protui, klusnumo Tiesai. Linkiu, kad netingėtume ieškoti tiesos, kol dar turime laiko.

Stanislovas Jokubauskas

7 komentarai

  1. Tikrai kantrybės kurios didžiajai daliai žmonių trūksta.

  2. aciu, Jums ir sekmes

  3. Sigitai, o kaip ten tavo celibatinės problemos sprendžiasi? 🙂

  4. Mielas Neziniuk, man atrodo, kad ne kitu klynais rupinkis, o pasiziurek i savo klyniuka. Bus Tau paciam daugiau naudos.

  5. Kodel nekalbinat vietinio klebono ? Ar tokio ner ?

  6. O ar vietinis sugeba kazka idomaus pasakyti? Neteko girdeti………………

Komentuoti: Neziniukui Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.