Nepaprastai greitai bėga laikas. Kuo toliau, tuo sparčiau keičiasi technologijos. Dažnai nesusimąstydami išmetame, atrodo, pasenusį daiktą ir skubame įsigyti  naują. Ne visada tas naujas daiktas ar prietaisas geresnis, patikimesnis už senąjį, tačiau tokios laiko  tendencijos. Sykį paklausiau  jauno mokslininko filosofo, ar žmogui  senstant atrodo, kad laikas bėga sparčiau, ar iš tiesų, objektyviai, laiko tėkmė paspartėjusi? Šis paaiškino, kad žmogaus amžius čia niekuo dėtas. Kasdien didėja informacijos kiekis, kasdien žmogui tenka įveikti vis didesnius atstumus, daugėja automobilių, buitinių prietaisų. Juos pagaminti reikia vis daugiau žmonių, naujų technologijų. Tad kiekvieno daikto gamyba užima vis mažiau laiko. Kadangi per tą patį laiką reikia pagaminti visko daugiau, tai logiška, kad atrodo, jog objektyvi laiko tėkmė greitėja.

Tačiau yra žmonių, gebančiu sustabdyti laiką. Tai kolekcionieriai. Daugelis, žvelgdami į surinktus turtus, tarsi laiko mašina grįžta dešimtmečius, o kartais ir šimtmečius į praeitį. Turbūt nėra tokių daiktų, kurių kas nors  nerinktų.  Žmogui kažkuriame gyvenimo etape prabunda aistra kolekcionuoti.  Ir renka daiktus patys įvairiausi žmonės – nuo milijardierių iki paprastų kaimo žmonių. Štai kavarskietis Algimantas Simaška kolekcionuoja radijo aparatus. Ūkiniame pastate – muziejuje, tvarkingai įrengtose  lentynose, įspūdingai atrodo daugiau nei 450 pačių įvairiausių radijo imtuvų. Paprašiau šeimininko papasakoti kolekcijos istoriją bei  jos eksponatus.

– Klausiate, kodėl radijo imtuvai? Kažkada jaunystėje dirbau Panevėžyje, „Ekrano” gamykloje. Ko gero, nuo to laiko jaučiu sentimentus radiotechnikai. Daug dirbau, tai laiko tokiam užsiėmimui, kaip kolekcionavimas, nebuvo, nors retkarčiais tokia mintis ir kildavo. Išėjus į pensiją, laisvo laiko atsirado, tad pradėjau daugiau domėtis ir rinkti. Ir taip jau vienuolika metų. Pradžioj galvojau, kad kolekcijai paskirsiu vieną kambariuką. Greitu laiku  jame pritrūko vietos, tad iškirtau malkinės duris, iškaliau sienas, padariau lentynas  ir įrengiau dar vieną patalpėlę. Eksponatų daugėjo. Įrengiau pusę palėpės, bet greit teko sutvarkyti ir likusią dalį. Šiandien vietos liko nedaug  gal vienai kitai dešimčiai radijo imtuvų. Buvau bepradedąs rinkti magnetofonus, bet jiems vietos nebeužteko.

–Kokie radijo imtuvai sudaro daugumą Jūsų kolekcijos?

– Didesnę dalį sudaro užsienietiški imtuvai. Seniausias 1931 metų „Philips” aparatas. Jo garsiakalbis pastatomas atskirai, galima pasukti norima kryptimi. Yra radijo imtuvų prieškario laikotarpio 1934 – 1939 metų, tačiau jų nėra daug.  Nemaža dalis eksponatų pažįstami tik vyresnei  kartai, nes jie sovietmečiu gaminti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Jaunimas nelabai teprisimena, kad Kauno radijo gamykla „Banga”,  buvusi dabartinėje Prisikėlimo bažnyčioje, pradėjo vieni pirmųjų sovietų sąjungoje gaminti magnetolas – radijo aparatus, drauge su juostiniais magnetofonais. Kaip ir visa technika, jie  nuolatos buvo tobulinami. Galiu pasidžiaugti, kad turiu veik visus „Neringa”, „Vaiva”, „Minija”, „Nida”. Tiesa, 1953 metais išleisto pirmojo radijo imtuvo „Majak” dar nepavyko rasti.

Atskiroje lentynoje išsirikiavo nuo 1973 metų pradėti gaminti pirmieji sovietų sąjungoje portatyviniai televizoriai  „Šilelis”.

1976 m. televizorius „Šilelis“ Leipcigo ir Zagrebo tarptautinėse mugėse  buvo apdovanotas aukso medaliu. Anuomet įsigyti tokį  „nepaprastą” televizorių reikėjo didelių pažinčių, nes pradžioj jie buvo gaminama tik eksportui.

Rygoje veikė net dvi radijo gamyklos. „Rīgas radio rūpnīca“, gaminusi radijo imtuvus,  ir VEF – išgarsėjęs pirmaisiais nešiojamais tranzistoriniais imtuvais „Spidola“, o vėliau „VEF“. Kaip matote, turiu veik visas jų modifikacijas.

Baltarusių Minske pagamintas imtuvas pirmasis turėjo distancinį valdymą. Tiesa, pultas kiek skyrėsi nuo šiuolaikinio,  – šypsojosi šeimininkas. – Jis storu kabeliu buvo prijungtas prie imtuvo. Yra ir pirmasis imtuvas su fiksuotomis stotimis.  Pirmieji radijo kombainai „Estonia” su labai kokybišku to meto grotuvu.  Štai vienas pirmųjų portatyvinių magnetofonų,  – sako Algimantas ir entuziastingai rodo vos ne dešimtį kilogramų sveriančią metalinę dėžę. – Yra dar keletas televizorių, drauge su radijo aparatu sujungtų.

– Kokiu būdu papildote savo kolekciją?

– Dažniausia važiuoju į Kauną, ten vyksta mugės. Taip pat į Šiaulius, Panevėžį. Važiuojam į Latviją. Daugelis besidominčių radijo imtuvais esame pažįstami, bendraujame, keičiamės aparatais. Pastaruoju laiku visur, ypač Latvijoje viskas labai pabrango. Vis rečiau galima įsigyti norimą aparatą. Pirkti labai brangių, sau leisti negaliu, tad stengiuosi rasti atitinkantį mano finansines galimybes.

– Ar daug norinčių susipažinti su Jūsų kolekcija?

– Reklamuotis ypatingai nesireklamuoju. Kam įdomu, dažniausiai žino, lankosi. Mielai visiems parodau. Štai sūnus su savo draugų kompanija atvažiavo. Vieni pasižiūrėjo, pasidairė ir tiek. Bet buvo vienas, kuris daugiau kaip valandą apžiūrinėjo, smulkiausiai klausinėjo, domėjosi. Be abejo, malonu, kuomet apsilanko nuoširdžiai besidomintys žmonės.

– O kaip matote tokio nuostabaus rinkinio ateitį? Jau šiandien, manyčiau, ji kainuoja keliolika tūkstančių. Gal vaikai numatę tęsti pradėtą veiklą. Ar norėtumėte Anykščiuose muziejų įsteigti?

– Na taip, šiandien kolekcija iš ties yra pakankamai vertinga. Vaikai nesidomi. Nežinau,  kol kas tikrai niekam atiduoti ar parduoti nesiruošiu.

– Dažnai moterys priekaištauja vyrams, pyksta už tokias ir panašias  „nesąmones”. Ką apie tokį vyro  hobi mano Algimanto žmona Danutė?

– Per tiek metų pripratau ir nesikišu. Ieškoti naujų eksponatų važiuojame kartu. Kol Algimantas vaikšto po sendaikčių turgų ir ieško ko nors savo kolekcijai, aš leidžiu laiką prekybos centre arba gėlių turguje,  –  pasakojo Danutė. – Daug geriau, kai vyras užsiima kolekcija,  nei sėdėtų ir gertų su draugais alų.

Atsisveikinęs su maloniais šeimininkais jau  žinojau, kad savo draugams tikrai pasiūlysiu aplankyti dar vieną dėmesio vertą Anykščių krašto turistinį objektą.

Algimantas GUDELIS