Šeštadienį Koplyčioje buvo pristatyta dar viena Rimanto P. Vanago knyga „Žiemos nakties dangaus elegijos“, skirta dailininko Rudolfo Baraniko gimimo 100-mečiui.

„Ši knyga – tai puiki akimirka atsigręžti į savo krašto istoriją ir susipažinti su vienu žymiausiu Anykščiu žydu. Knygoje pirmą kartą taip plačiai Lietuvoje pristatomas dailininkas Rudolfas Baranikas – nevienareikšmė asmenybė“, – renginio pradžioje kalbėjo istorikas, kraštotyrininkas Gintaras Ražanskas.

„Jei dar kartą sugalvočiau rašyti knygą apie Baraniką, kažin ar rašyčiau. Ilgai galvojau, kaip parašyti,  Turėjau keletą Rudolfo laiškų, dar keletą turėjo Gintaras. R. Baranikas vaikų neturėjo, žmona mirusi, medžiagos mažai. Kai pradėjau gilintis, pasidarė pačiam įdomu.  Žingsnis po žingsnio atradau suvokimą, kodėl žmogus pasirinko tokią pasaulėžiūrą, o ne kitokią. Bandžiau viską matyti Rudolfo Baraniko akimis. Jo menas  – abstrakčioji tapyba. Reikėjo labai įsigilinti, kad paveiksluose pamatyčiau potekstę. R. Baranikas buvo netipiškas menininkas, netipiškas žmogus ir netipiškas žydas. Jis su žmona feministe pragyveno kartu 50 metų – tai netipiška išimtis meno pasaulyje. Mane žavi jų meilės istorija. Knygoje praktiškai rašytojo fantazijos nėra, tik įvykių kompozicija.

Dėkingas smuikininkui Borisu Traubui, kuris 2014 metais atvežė R. Baraniko sūnėną Ilja Baraniką tiesiai pas mane į namus. Ilja vienas iš tų, be kurio neįsivaizduoju , kad būčiau galėjęs parašyti šią knygą. Gaila, kad dėl pandemijos Ilja negalėjo šiandien atvykti, jis kilmės iš Anykščių krašto ir kalba švaria lietuviška kalba. Tuo galite įsitikinti patys, nes  Ilja atsiuntė garso įrašą“, – pasakojo knygos autorius R.P Vanagas.

Ekrane Ilja Baranikas, sėdintis senamiesčio skvere, kur Anykščių miesto bendruomenių iniciatyva R. Baraniko atminimui pastatytas vardinis suoliukas su įrašu „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“. Atsiųstame garso įraše dailininko sūnėnas kalbėjo lietuviškai, be būdingos žydams gomurinės R raidės. Niekada nepagalvotum, kad šis žmogus bene visą savo gyvenimą praleido užsienio šalyse ir kad nepamiršo lietuvių kalbos. I. Baranikas apgailestavo, kad negalėjo atvykti dėl koronos iš Kroatijos, kur pabėgo iš Amerikos, kai tik prasidėjo pandemija. Dėkojo R.P. Vanagui, kad „rašytojas pasakoja tiesą apie realų žydų gyvenimą“.

Pravirko smuikas B. Traubo rankose, po Koplyčios erdves pasklido žydiška melodija, tarsi kviesdama iš anapus šio pasaulio sugrįžti visus Anykščių žydus…

Dalina RUPINSKIENĖ

FAKTAI:

Dailininkas tapytojas, literatas, publicistas, pedagogas Rudolfas Baranikas gimė Ukrainoje, Poltavos srityje, 1920 metais rugpjūčio 10 d.

Tėvams persikėlus iš Ukrainos į Lietuvą, nuo kūdikystės R. Baranikas augo ir mokėsi Anykščiuose, baigė žydų pradžios mokyklą, 1935 m. – Anykščių progimnaziją. Mokykliniais metais pamėgo dailę ir literatūrą. 1936–1938 m. jis toliau mokėsi Kaune. 1938 m. R. Baranikas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti humanitarinių mokslų. 

1946–1947 m. R.  Baranikas studijavo Čikagos Meno institute, 1947–1949 m. lavinosi Niujorko Meno studentų lygoje, kartu dirbdamas konsultantu. 1949–1950 m. jis toliau studijavo Paryžiuje. Pirmoji personalinė R. Baraniko tapybos paroda buvo surengta 1951 m. Paryžiuje ir spaudoje gerai įvertinta. 1951 m. jis grįžo į Niujorką ir buvo profesionalus dailininkas.

R. Baranikas laikomas protesto menininku ir formalistu, tęsiančiu abstrakčiosios tapybos tradicijas, o jo tapyba apibūdinama kaip politinis abstrakcionizmas.

Visa jo kūryba persmelkta sūnaus netekties ir yra neišvengiamybės, vadinamos mirtimi, meninis apmąstymas. Paveiksluose dominuoja dvi pagrindinės spalvos, juoda ir balta, lyg išorinio ir vidinio pasaulių regėjimas juodumos „šviesoje“. Su savo darbais R. Baranikas ne kartą lankėsi Lietuvoje, kartu su žmona dailininke M. Stevens dalyvavo dailininkų diskusijose. Paskutinį kartą į Lietuvą jis atvyko 1996 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre surengė parodą, skirtą tėvui, motinai ir mažametei sesutei, sušaudytiems vokiečių okupacijos pradžioje kartu su kitais Anykščių žydais  1941 metų vasarą gimtųjų Anykščių šiluose. Vilniaus šiuolaikinio meno centrui tuomet jis padovanojo abstrakciją „Gimtinė“. Jis parėmė Gintaro Ražansko kraštotyros leidinio „Anykščių Jono Biliūno gimnazija“ (1998 m.) leidybą. Lietuvos dailės muziejui jis dovanojo tris savo paveikslus antikarine tematika.