Klebono Petro Baniulio sprendimo negalėjo paveikti net saugumiečiai

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonui, dekanui, kanauninkui, kunigui Petrui Baniuliui liepos 21 dieną sukanka garbus jubiliejus – 60 metų, o liepos 16 dieną sukanka šešeri metai, kai dvasininkas tarnauja Anykščiuose. Jubiliejaus išvakarėse „Šilelis“ kalbėjosi su Anykščių parapijos ganytoju klebonu Petru Baniuliu.

– Koks ryškiausiais vaikystės prisiminimas?
– Buvau neblogas vaikas. Prisimenu, kai netyčia išdaužiau langą mokykloje, labai bijojau, kad reikės tėvą į mokyklą atsivesti. Kaip toliau viskas buvo, nelabai atsimenu.

– Šeimoje augote devyni vaikai, ar griežtai buvote auklėjami?
– Tėtis buvo griežtesnis, o mama mus dažnai glausdavo „po savo sparneliu“. Jai užtekdavo akių žvilgsnio, kad mus suvaldytų. Mūsų buvo penki broliai ir keturios seserys. Buvau priešpaskutinis, po manęs dar gimė sesuo. Daugiausiai bendraudavome su seserimis, nes keturi broliai gimė pirmutiniai. Nebuvo laiko kada išdykauti, šeima didelė, auginome ir prižiūrėjome vieni kitus. Tėvai dirbo, visi dirbome, buvome tikrai laiminga šeima.

-Vienuolika metų už Jus vyresnis brolis pirmas pasirinko studijuoti teologiją. Ar tai turėjo įtakos Jūsų apsisprendimui?
– Gal tai daugiau buvo tėvų įtaka, bet ir brolio pasirinkimas neliko paskutinėje vietoje. Tėvai buvo giliai tikintys, praktikuojantys katalikai. Kai apsisprendžiau tapti kunigu ir kai apie tai sužinojo saugumas, pradėjo mane visaip gąsdinti. Nebuvau įstojęs į komjaunimą, tai man buvo šiek tiek lengviau su jais „kariauti“. Kartą besikalbant jie man sako, kad aš valgau tarybinę duoną, tai ir turiu atitinkamai elgtis. Aš nieko negalvodamas leptelėjau, kad grūdus perkame iš Kanados. Nebepamenu, kuo baigėsi mūsų ginčas. Bet kuriuo atveju, joks saugumas mano apsisprendimo nepakeitė. Kai sužinojo tėvai mano tvirtą apsisprendimą, apsidžiaugė.

– Kokie prisiminimai iš seminarijos laikų? Ar sunku buvo?
– Baigęs mokyklą, tarnavau sovietų armijoje. Grįžęs 1980 m. vasarą stojau į Kauno kunigų seminariją, bet dėl valdžios taikytų apribojimų ir suvaržymų manęs nepriėmė. Bet likimas patvarkė savaip. Vienas įstojęs klierikas neatvyko mokytis ir mane po dviejų mėnesių pakvietė atvykti mokytis. Gal šiek tiek ir brolis užtarė, nesiaiškinau.1985 metais baigiau Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Pradžioje buvo gana nelengva. Seminarijoje daug įvairių disciplinų, visos jos sunkios ir visas reikia išmokti. Be pagrindinių teologijos mokslų mokėmės lotynų, graikų, rusų kalbų, filosofijos, psichologijos, politologijos ir dar daug visko.

– Pirmosios Jūsų laikytos  Šv. Mišios. Ar nedrebėjo kojos?
– 1985 metų birželio mėnesį pirmąsias iškilmingas Šv. Mišias laikiau savo gimtinėje, Krinčino Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Būtų keista tvirtinti, kad kojos nedrebėjo. Žinoma, kad virpėjo visas kūnas. Gaila, kad mano pirmųjų Šv. Mišių nematė tėtis, jis mirė, kai mokiausi trečiame kurse.

– Nuo to laiko prabėgo jau daugiau nei trys dešimtmečiai. Ar greit Jums bėga laikas?
– Labai labai greitai ir nieko čia nepadarysi. Kartais man atrodo, kad mano širdyje dar žaidžia jaunystė. Prieš kurį laiką man vyresni kunigai sakydavo, kad aš dar jaunas ir kai ko dar nesuprantu. Šiemet per Didįjį Ketvirtadienį paskaičiavau, kad mūsų dvasininkų eilėje pagal amžių esu 14 nuo galo. Išsigandau? Ne, tik gal šiek tiek pats sau nustebau. Beprotiškai bėga laikas, gal kad daug informacijos, daug komunikavimo.

– Anykščiuose Jūs jau šešerius metus, daug nuveikėte bažnyčios labui. Kokių dar planų turite?
– Dar būtinai reikia sutvarkyti grindis prieš pagrindinį altorių iki Dievo stalo, kur laikomos Šv. Mišios. Reikia ten ir sienas, ir lubas tvarkyti. Žodžiu, darbų ir planų daug, visų ir nevardysiu.

– Ką tik sužinojome apie eilinę kunigų rotaciją. Kokia Jūsų nuomonė, ar gerai, kad kunigai po kurio laiko perkeliami į kitą parapiją?
– Kas ten žino, kaip ten gerai ar ne. Iš vienos pusės pagalvojus, gal gerai, kai į parapiją atvyksta naujas kunigas. Jis pažvelgia kitokiomis akimis, gal pamato tai, ko nematė buvęs kunigas. Kita vertus, kunigui nėra lengva susigyventi su nauja parapija, išsiaiškinti parapijiečių problemas, įsijungti į naujo rajono pasaulietinį gyvenimą. Jei tektų išvažiuoti man, būtų labai gaila. Gaila, nes jau pripratau prie žmonių, gaila būtų nebaigtų darbų.

– Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?
– Sveikatos ir išminties kad Dievulis duotų. Ir kad sugebėčiau žmonėms visada surasti paguodos,  paskatinimo ar nukreipimo į teisingą gyvenimo kelią žodžius.

Dalina RUPINSKIENĖ

Vienas komentaras

  1. Matos, blatnas klebonelis

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.