Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei jus pareigūnai atplėštų nuo tėvų neribotam laikui ir apgyvendintų vaikų namuose? Tokias istorijas patyrė tremtinių ir „liaudies priešų“ vaikai. Panašu, kad drastiškas vaikų atskyrimas nuo tėvų tampa kasdienybe ir dabartinėje Lietuvoje.
Garsiai ir pompastiškai tarnybos pranešė, kad vien per liepos mėnesį  iš nesaugios aplinkos, kai kilo pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai dėl nepriežiūros, smurto ir tėvų girtavimo, buvo paimta 600 vaikų. Ir buvo didžiuojamasi, kad galėjo išimti dvigubai daugiau.   Anykštėnų poros istorija iliustruoja, kad biurokratinis aparatas gali įtraukti į savo dantračius bet kurią šeimą. Kaip patenkama į sąrašus.
Vaikų teisėmis Lietuvoje dabar rūpinasi viena įstaiga – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri turi savo padalinius rajonuose. Anykščiuose tarnybos funkcijas atlieka Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Anykščių rajone.
Kad ne viskas taip gražu ir aišku tarnybos darbe, iliustruoja istorija, kurioje atsidūrė daugiavaikių sutuoktinių pora iš Anykščių rajono. Pakliuvę į konfliktinę situaciją, jie laikinai neteko visų savo vaikų, kurie jau antras mėnuo gyvena be tėvų. Mama dėl streso neranda sau vietos, o vaikai, nors niekada nesirgo, jau pabuvojo Anykščių ligoninėje. Vieninteliai kas išlaiko ramybę – valdininkai, kurie, pasak sutuoktinių, vis kelia šeimai keistus reikalavimus ir nepaiso to, kad vaikai gyvena atplėšti nuo tėvų.
Į „Šilelio“ redakciją užsukę Benedikta ir Jonas (vardai pakeisti) papasakojo savo nelinksmos istorijos, kuri jų šeimai nutiko vienos šventės Anykščių rajone metu, versiją. Pasak atėjusiųjų, jie buvo neteisingai apkaltinti pareigūnų ir dabar turi rimtų problemų su Vaiko teisų apsaugos tarnyba.
„Viskas prasidėjo dar tuomet, kai prieš trejus metus kaimynė iškvietė Vaiko teisų tarnybą, nes mūsų vaikai žaidė ir gal kiek per garsiai triukšmavo. Kaimynė galvojo, kad mūsų nėra namuose. Vaiko teisų tarnybos pareigūnė atvažiavo ir pamatė, kad mes namuose, kad viskas gerai, ir išvažiavo. Po to prasidėjo nuolatinis mūsų šeimos tikrinimas. Gal jie galvojo, kad jeigu mes auginame keletą vaikų, tai esame asocialūs ir nepatikimi tėvai“, – pasakojo Jonas apie pirmąją pažintį su Vaiko teisų tarnybos darbuotojais.

Du mėnesius neatgauna vaikų
Tėvai, paklausti, kas įvyko lemtingosios šventės metu, vienas kitą pertraukdami, papasakojo tokią istoriją.
„Su vyresniais savo vaikais, nes mažylis buvo paliktas prižiūrėti kaimynei, mes šventės metu šeštadienį vaikščiojome po miesto parką. Aš vedžiau vaiką į tualetą per tiltelį, priešais ėjo du girti vaikinai, kuriems pasirodė, kad mes su vaiku „per plačiai einame“, todėl jie negali prasilenkti. Tarp mūsų kilo konfliktas, jie pradėjo mane stumdyti, o vaikas pradėjo klykti. Prisistatė du pareigūnai aiškintis, kas čia vyksta. Tie du vaikinai pareigūnams pasakojo, kad mes su vaiku ant tiltelio užimame per daug vietos, ir jie negali praeiti. Pareigūnai vaikinams liepė pasišalinti iš šventės ir daugiau nekelti konfliktų. Mes nuėjome savo keliu, vėliau grįžome pas žmoną prie scenos“, – pasakojo tėtis.
Istorijos tęsinį toliau pasakojo mama Benedikta. „Besibaigiant šventiniam koncertui aš su vyru ir vyresniais vaikais ėjome namo. Ties Kultūros centru šalia mūsų sustojo automobilis, iš jo iššoko tie patys du vaikinai ir dar girta moteriškė su kokių 2 metų vaiku. Mus pirma puolė moteris, vėliau prie jos prisijungė  abu jaunuoliai. Mes su vyru gynėmės. Tiesa, mes taip pat buvome truputį išgėrę alaus. Mums besibarant ir besistumdant, atėjo keturi pareigūnai. Kadangi mes buvome su mažamečiais vaikais, pareigūnai liepė surasti ką nors, kas juos laikinai priglaustų. Mes pasiskambinome tai pačiai moteriškei, kur buvome palikę mažąjį vaiką, ir pareigūnai mūsų vaikus išvežė pas ją. Tada mus pareigūnai apklausė dėl vykusio incidento. Su mumis kalbėjo du pareigūnai, o su ana kompanija kalbėjosi kiti du. Kodėl juos neblaivius ir dar su mažu vaiku paleido, aš taip ir nesupratau. Vėliau paaiškėjo, jog jie tikino, kad mes pirmi juos užpuolėme. Tai jie iššoko iš mašinos, o mes su vaikais ėjome šaligatviu. Žodžiu, mus su vyru „supakavo“ ir nuvežė į policijos komisariatą, o sekmadienį šeštą valandą ryte mus, kaip kokius didžiausius nusikaltėlius, išgabeno į Utenos policijos komisariatą, kur pralaikė iki pirmadienio ryto. Tada parvežė atgal į Anykščių policijos komisariatą tiesiai pas tyrėją. Ten jau buvo parengta visa mūsų „nusikaltimo“ medžiaga. Toje medžiagoje buvome kaltieji mes, nors mes ėjome namo, mus užpuolė, o mes tik gynėmės“, – savo įvykių versiją pasakojo Benedikta. Vėliau, kaip teigė abu tėvai, jie buvo paleisti ir grįžo namo.

Iškėlė biurokratinių reikalavimų
Kas vyko su vaikais nuo vėlaus šeštadienio vakaro iki pirmadienio popietės, tėvai teigė nežinoję.
„Kai grįžome namo, atvažiavo policijos pareigūnai, Vaiko teisų tarnyba,  susirinko mūsų keturis vaikus ir išsivežė. Šiuo metu mokyklinio amžiaus vaikai ir darželinukas gyvena vaikų globos namuose. Kol vaikai augo pas mus, niekada nesirgo taip, kad reikėtų ligoninės. Dabar du mūsų vaikai atvežti iš vaikų namų ir paguldyti į ligoninę. Kodėl taip yra – pas mus buvo sveiki, o ten susirgo?“ – klausė Jonas.
„Mano žmona dirba, aš žiemos sezono metu taip pat kasmet dirbu, vasarą uogauju, žvejoju, grybauju, taip prisidedu prie šeimos išlaikymo. Rudenį vėl dirbsiu. Visoms tarnyboms kilo klausimas, kaip mūsų šeima išgyvena ir kodėl mes neimame socialinių išmokų. Jokių skolų neturime, už butą ir jo nuomą mokame pavyzdingai. Tą patvirtino ir buto šeimininkai. Iš valstybės mes gauname tik vaiko pinigus. Turimų pinigų mums pragyvenimui užtenka. Jeigu taip reikia, susitvarkysime mes socialines išmokas, kurios mums priklauso“, – neslėpdamas nuoskaudos kalbėjo Jonas.
Bebaigiant kalbėtis, abu tėvai pridūrė, kad jau įvykdė visus Vaiko teisų tarnybos reikalavimus – stojo į eilę socialiniam būstu gauti, užsiregistravo pas psichologus, užsirašė į kursus, kur moko tėvus auginti vaikus. Pasak tėvų, juos dabar nuolat tikrina įvairios tarnybos, nors jie nei gerianti, nei smurtaujanti, nei asociali šeima.
„Pareigūnai kalba, kad vaikus į šeimą grąžins tik lapkričio mėnesį“, – paklausti, ką kalba tarnybos pareigūnai, teigė tėvai.
Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajone patarėja Laima Zukienė, paklausta, kokia situacija su šia šeima, teigė, kad nieko pasakyti negali, nes dabar tarnyba centralizuota, ir patarė kreiptis į atstovę spaudai. Deja, jai prisiskambinti nepavyko, todėl „Šilelis“ nusiuntė užklausą, kurioje teiravosi apie šios šeimos padėtį, ar neįžvelgia šioje istorijoje pareigūnų piktnaudžiavimo įstatymo raide. Taip pat paklausėme atstovės nuomonės, ar ilgalaikis atskyrimas nuo tėvų vaikams nepadarys psichologinės žalos.
Lauksime atsakymų. Tikimės, kad tarnyba jį atsiųs greičiau, nei tėvams grąžina vaikus.
ŠILELIS

„Šilelis“ Nr. 38 (1155)