Šeštadienio popietę oras Niūronyse šalia aukštaitiškų sodybų kvepėjo ką tik suarta žeme. Nedideliame žemės lopinėlyje buvo išartos kelios vagos bulvių. Netoliese rūko lauželis, jame bulviakasiai degino bulvienojus. Niūronyse vyko bulviakasio diena.. Visam bulvių kasimo procesui vadovavo mokslininkas agronomas, nuo 1977 metų dirbęs Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stotyje moksliniu bendradarbiu, vėliau direktoriumi, kol ši mokslo institucija 2017 m. spalio 15 d. buvo uždaryta, Kęstutis Rainys.

Arkliukas, kinkuodamas galvą, traukė plūgą, o trys linksmos kasėjos rinko vagose boluojančias įvairaus dydžio bulves. Bebaigiant vagose rinkti bulves, susirinko būrys smalsuolių, kurie įdėmiai klausėsi agronomo, dabar Arklio muziejuje dirbančio ekskursijų vadovu, pasakojimo. Smalsesnius, ypač jaunimą, domino šalia stovintis vežimas ir visa bulvių kasimo procedūra.

„Jei įdomu, galiu papasakoti, kad vieni vežimo ratai turėjo 10, kiti 12 stipinų. Suvalkijoje, kur žemės molingos, ratus račiai gamindavo su 12 stipinų, kad jie būtų patvaresni, smėlėtose Dzūkijos žemėse  užtekdavo 10 stipinų“, – pasakojo K. Rainys.

„Bulviakasio laikas anksčiau būdavo nuo Mataušo (rugsėjo 21 d.) iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.).Keitėsi orai, keičiasi bulvių kasimo laikas. Bulviakasis, tai kaip krepšinis. Pažiūrėkite, kaip taikliai į krepšius moteriškės mėto bulvių gumbus… Lietuvoje bulvių istorija jau tęsiasi 5 šimtmečius. Bulviakasis prasidėdavo nuo tada, kai šeimininkės, išplovę maišus, sėsdavo jų adyti. Mat skylutes juose per žiemą padarydavo pelės ar kiti graužikai, panorę pasmaguriauti bulvėmis. Beje, kiekvienos šeimininkės maišai būdavo savitai paženklinti, kad paskolinus kaimynui, juos lengvai būtų galima atpažinti. Kol šeimininkės ruošdavo maišus, vyrai tvarkydavo iš vytelių pintus krepšius, kad nė mažiausia bulvė pro atsiradusią skylutę neišsprūstų. Taigi, maišai ir krepšiai suruošti, laikas į bulvių lauką. Pirmiausia per išartas vagas eidavo didesni vaikai ir surinkdavo virš vagos išriedėjusiais bulves, po žemėmis likusių bulvių „ieškodavo“  vyresnieji šeimos nariai.  Tiesa, kasant bulves, jas dar reikėdavo rūšiuoti – į vieną krepšį tos, kuriomis bus šeriami gyvuliai, į kitą buvo dedamos kitų metų sėklai skirtos bulvės, į trečią tos, kurios skirtos maistui“, – smulkiai bulviakasio eigą dėstė agronomas.

Pavaikščiojęs po vagas, patikrinęs, ar moteriškės švariai nurinko derlių, bene pusė amžiaus bulvininkystės srityje dirbęs ir ne vieną mokslinę publikaciją parengęs agronomas, į rankas paėmęs, rodos, patį paprasčiausią bulvės gumbą, paslaptingai prabilo: „Bulvė – kaip moteris. Kiekviena skirtinga. Skirtingo dydžio, skirtingose vietose akutės, skirtinga uodegėlė, skirtingos formos viršutinė, galvos, dalis. Ir kiekvienos rūšies charakteris skirtingas – spalva, laikas, per kurį išverda, skonis ir dar daug visokiausių skirtumų. Beje, Lietuvos bulvė rekordininkė svėrė 1,814 kg. Pasaulyje didžiausią bulvę išaugino libaniečiai. Ji svėrė 11,300 kg.“

Kol K. Rainys pasakojo, bulvių derlius buvo surinktas, supiltas į maišus ir sukeltas vežiman.  Tiesa, pirmosios nukastos bulvės buvo nuplautos, supiltos į didžiulį katilą ir darbo pabaigai bebaigiančios virti.  Štai tada ir pakvipo tikru bulviakasiu. Šie kvapai ir sukvietė Arklio muziejaus lankytojus, ėjusius pro šalį. Su „mundyrais“ virtos bulvės, česnaku ir kanapėmis gardintas sviestas. Skanumėlis nepapasakojamas…

Atsisveikindama su bulviakasių komanda, neiškenčiau nepaklausus K. Rainio, kodėl jis atėjo dirbti ekskursijų vadovu į Arklio muziejų?

„Pats sunkiausias darbas vaikystėje man buvo kasti bulves. Bene trečdalį gyvenimo „draugavau“ su bulvėmis. Kažkada jaunystėje svajojau būti gidu. Šis darbas man atrodė labai įdomus. Gyvenimas pasisuko taip, kad dabar juo tapau. Vadinasi, svajonės pildosi…“ –  visai rimtai į mano klausimą atsakė ilgametis bulvininkystės mokslo populiarintojas.

Dalina RUPINSKIENĖ