Karantinas – proga sustoti skubančiame pasaulyje

Artėja šviesiausia metų šventė – Velykos – Kristaus prisikėlimo rytas… Kaip šiltas pavasaris ateina po šaltos žiemos, taip šviesus prisikėlimas įveikia tamsų mirties slėnį… Tačiau šiais metais Šv. Velykos bus kitokios, jas pakoregavo gyvenimas. Gal ne gyvenimas, gal žmonių elgesys…
 Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono kun. teol. dr. Nerijaus Vyšniausko klausėme, kaip karantino metu Šv. Velykos bus švenčiamos parapijoje ir visoje Lietuvoje. 

Man, kaip kunigui, dar niekada neteko švęsti Verbų sekmadienio beveik tuščioje bažnyčioje, dalyvaujant tik keliems žmonėms. Su Verbų sekmadieniu prasidėjo Didžioji savaitė. Šios savaitės dienomis eisime Kristaus kančios keliu į Jo Prisikėlimo šlovę.
Didžioji savaitė šiais metais irgi yra kitokia. Katedrose vyskupai su kunigais neaukos Krizmos šv. Mišių, kunigai kartu su savo vyskupais neatnaujins ir kunigystės pažadų. Kiekvienas kunigas tą darys individualiai savo parapijos bažnyčioje.
Kovo 27 d. (penktadienį) popiežius Pranciškus dėl koronaviruso pandemijos pasaulyje miestui ir pasauliui suteikė savo palaiminimą. Turbūt per dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istoriją Vatikanas niekada nebuvo dar toks tuščias, o popiežius toks vienišas, kaip tą vakarą.
 Šio karantino metu Velykos bus visai kitokios, negu esame pripratę jas švęsti ir minėti drauge su savo šeimos nariais, artimaisiais, juos lankyti, kartu yra proga mums sustoti skubančiame pasaulyje.
Atsigręžti į save, į savo gyvenimus, įvertinti savo šeimos narius, kurių negalime matyti tik trumpą laiką, įvertinti ir branginti kasdienybės mažmožius, kurie mus daro žmonėmis. Štai šv. Jėzaus Kūdikėlio Teresė, niekada neišėjusi iš vienuolyno teritorijos, kasdienybės dėka, savo kasdienio darbo dėka sugebėjo tapti Bažnyčios mokytoja, šventąja ir misijų globėja. Viskas visada priklauso nuo to, kaip mes save vedame toje kasdienybėje, kurioje mūsų nemato kiti žmonės, bet mato Dievas. Taip ir šio karantino metu, būdami namuose galime nieko neveikti, nedirbti, neaugti, bet sykiu tai gali būti mums puiki galimybė įvertinti maldos svarbą, artimo meilės darbus ir per kasdienybės grožį keliauti į šventumą. Nepamenu koks autorius, kalėjęs vokiečių lageryje, smulkiai aprašė, kas jam padėjo ne tik išgyventi lageryje eilę metų, bet ir išlikti žmogumi. Jis rašė, kad daugumai žmonių esant lageryje nuslinkdavo plaukai ir iškrisdavo dantys dėl menkavertės mitybos ir alinančio darbo. Daugelis žmonių palūždavo, netekdavo vilties, sužvėrėdavo, pasiduodavo ir mirdavo. Autorius rašo: „Neturėjau nei vieno plauko ant galvos, tačiau juos ant plikos galvos kiekvieną rytą šukuodavau. Neturėjau dantų, nes visi jau buvo iškritę. Kiekvieną rytą įsivaizduojamus dantis valiau dantų šepetėliu. Tai padėjo man išlikti žmogumi siaubingomis sąlygomis, nepalūžti ir išlikti. Šie du dalykai. Šukos ir dantų šepetėlis man kasdien priminė – esu žmogus“. Karantino metu mums tai gali būti tarsi lakmuso popierėlis pasitikrinti, kokie mes iš tikrųjų esame.

 Taip pat nepamirškime, kad Dievas į žmogaus širdį kalba tyloje ir vienumoje.  
Per triukšmą ir skubėjimą mes negirdime Dievo, kalbančio mums. Mes nebegirdime ir savęs pačių. Čia galime prisiminti Šventojo Rašto žodžius:  „Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės. Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“ Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas. Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą, išėjo ir atsistojo prie jo angos”.  (1 Kar 19, 9a. 11–13a)
Visais laikais epidemijų metu Bažnyčia kviesdavo tikinčiuosius jungtis į maldą ir prašyti Dievą, kad Jis visas nelaimes ir ligas atitolintų ir panaikintų. Turime pripažinti, kad be kontempliatyvių vienuolių, kurie meldžiasi už nesimeldžiantį pasaulį, mūsų pasaulis būtų visai kitoks, daug tamsesnis ir dar labiau sergantis. Štai kodėl šios pandemijos metu esame vyskupų kviečiami visais įmanomais būdais įvertinti maldos svarbą ir likę namuose visiems drauge jungtis į maldos tiltus. Jėzus mums yra pasakęs: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins”. (MT 6, 1–6. 16–18)

Lietuvoje karantino metu šv. Mišios ir toliau aukojamos visomis užsakytomis ir toliau užsakomomis intencijomis.
Atšaukus viešas pamaldas, šv. Mišios aukojamos be žmonių. Tikintieji tą dieną yra kviečiami savo intencija melstis namuose, jungiantis į šv. Mišių auką televizijos, radijo, interneto transliacijos dėka ir, priimant dvasinę Komuniją. Tikintieji pas savo parapijų kunigus ir toliau gali užsakyti šv. Mišias telefonu, o auką už šv. Mišias ar auką, skirtą bažnyčios išlaikymui, visada gali pervesti internetu į parapijos sąskaitą. Šiais laikais beveik visos parapijos turi savo internetinius puslapius, kuriuose skelbiama visa parapijų informacija, rekvizitai ir t.t.
Bažnyčios šiuo metu yra atidarytos tik privačiai, neorganizuotai pavienių tikinčiųjų maldai. Miestuose, jos dažniausiai būna atidarytos dienos metu, tuo tarpu miesteliuose ir kaimuose, aptarnaujamose parapijose, žmonės yra įpratę, kad jos būna atidarytos pamaldų metų. Tad, atšaukus visas viešas pamaldas, daugumoje miestelių ir aptarnaujamų parapijų žmonės drąsiai susisiekia su savo kunigais ir sutaria, kada jie norėtų ateiti į bažnyčią, pasimelsti vieni, uždegti žvakutę. Bažnyčioje nerengiamos bendros pamaldos: nekalbamas Rožinis, Gailestingumo vainikėlis, litanijos, neinamas Kryžiaus Kelias ar Kalnai.
Velykos – svarbiausia liturginių metų šventė krikščioniams. Todėl esame kviečiami stabdyti užkratą, pandemiją, bet ne maldą, į kurią galime jungtis per televiziją, radiją, internetu. Kaip nurodo Lietuvos Vyskupų Konferencija, karantino metu taikomų viruso prevencijos priemonių tikslas – ne riboti galimybę drauge melstis, dalyvauti šv. Mišiose, išgyventi tikintiesiems tokią svarbią Didžiąją savaitę, o apsaugoti vieni kitus, ypač vyresnio amžiaus žmones.

 Karantino laikotarpiu Lietuvos vyskupai ragina tikinčiuosius pagal galimybes kasdien 20 valandą, skambant Lietuvos bažnyčių varpams, visų prašyti šv. Juozapo užtarimo, kalbant maldą „Į tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami“.
Tai mūsų malda šiuo sudėtingu laiku. Galime melstis ir kita asmenine ar šeimos maldos dėka palaikyti ligonius, gydytojus, slaugytojus ir visus, kuriems šis metas yra sunkus.
Šiais metais Velyknaktis bus švenčiamas tik katedrose ir parapinėse bažnyčiose. Žiburių liturgijoje nebus kuriama Velykų ugnis, bet iškart uždegama Velykų žvakė, nevyks procesija. Liturgija vyks žmonėms nedalyvaujant, taigi ir suaugusieji Velyknakčio metu nebus krikštijami. O Velykų rytą 8 val. skambės visų Lietuvos bažnyčių varpai, kurie skelbs pasauliui apie Kristaus Prisikėlimą. Šiais metais nevyks ir Velykų procesija, o šv. Mišios bus aukojamos žmonėms nedalyvaujant. Todėl tikintieji yra raginami dalyvauti velykinėse šv. Mišiose naudodamiesi visomis, jiems prieinamomis komunikacijos priemonėmis, – šv. Mišios bus transliuojamos per radiją, televiziją ir internetą iš Vatikano, vyskupijų katedrų ir parapijų. Apie šv. Mišių transliaciją internetu yra skelbiama oficialiame Lietuvos Katalikų Bažnyčios internetiniame puslapyje www.katalikai.lt

 Velykinę išpažintį Lietuvoje galima atlikti iki birželio 29 d., tad nebūtina skubėti ją atlikti iki Velykų. Bendros Atgailos pamaldos neorganizuojamos, tačiau tikintiesiems primenama apie tobulo gailesčio sužadinimą. Toks gailestis apima ir pasiryžimą atlikti sakramentinę išpažintį, kai tam vėl bus galimybė.
Pandemijos akivaizdoje Kauno arkivyskupija, Raseinių rajono savivaldybė, VšĮ „Atrask Raseinius“ bei Lietuvos Caritas kviečia jungtis į akciją ir įžiebti šviesą mus gaubiančioje tamsoje. Šiluvos šventovė, kurioje Švč. Mergelė Marija tituluojama Ligonių Sveikata, šiuo metu kviečia sujungti širdis maldos ir paramos akcijoje „Šviesos žemėlapis“. Akcijos tikslas – padėti žmonėms kuo gausiau įsitraukti į užtarimo maldą už koronaviruso pandemijos paliestuosius ir sudaryti galimybę juos paremti savo auka. Šiuo būdu tikimasi skleisti viltį, jog užsikrėtimų ir mirčių statistiką kartu mes galime atsverti maldos, palaikymo, vienybės ir šviesos statistika.
Tikintieji yra kviečiami kasdien vienytis į Rožinio maldą ir taip simboliškai uždegti švieselę žemėlapyje adresu http://siluva.lt/sviesos-zemelapis/.
Pandemijos metu turime Viešpatį prašyti: „Nepalik mūsų vienų, kai pristingame drąsos. Padėk ir mums nepalikti vieno tavęs. Suteik mums ištikimybę, kad nesusvyruotume sumaištyje, ir meilę, kuri apglėbtų Tave kenčiantį. Padėk mums, Viešpatie, mums visiems. Turtingiems ir stokojantiems, mokytiems ir paprastiems, sveikiems ir ligotiems įveikti savo baimes, krizes, išankstines nuostatas, ir Tau paskirti savo gebėjimus, savo širdį, savo laiką, idant puoselėtume sodą, kuriame gali įvykti Tavo prisikėlimas“.

Kun. dr. Nerijus Vyšniauskas

 

4 Komentarai

  1. Slidės palauks, jauni ir mokinti, bet razumo daugumai ner

  2. O kas ta kuniga kalbino?

  3. Ačiū, gerb. Nerijau, už šviesą.

  4. Labai teisingai viskas pasakyta žmonės turi susimastyt

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.