Kaip teisingai fotografuoti vaikus

Mūsų šalyje fotografija turi gražias tradicijas, fotografai žinomi už šalies ribų. Meninėje fotografijoje daug lyrizmo, gamtos nostalgijos, gilinamasi į žmogaus psichologiją, aplinką. Norint išsiskirti, rasti ypatingą kūrybinį kelią, reikia tikrai pasistengti.
Panevėžietė Živilė į fotografijos meną įžengė tik susilaukusi dukrytės. Tada ji suprato, kad vaikų fotografija jos pašaukimas. Sakoma, kad ryškiausi charakterio bruožai susiformuoja iki penkerių metų. Fotografas mato vaiko charakterio ypatumus anksčiau. Vieni mažyliai tiesiog atgyja, kai jiems skiriamas dėmesys, kuris šildo vaiką lyg saulės spinduliai, kiti įžvelgia pavojų. Mergaitės visai mažutės koketuoja, berniukai mėgsta kario poziciją, nors galima sutikti linksmuolių, būsimų draugijos sielų. Mažyliai spinduliuoja meile pasauliui ir artimiesiems.
Pradėjusi fotomenininkės veiklą nuo kraštovaizdžių ir gamtos, šiandien Živilė Večiorkutė, ją kalbino Mindaugas Jonušas,  tvirtai tiki, kad atrado savo gyvenimo pašaukimą, kuriuo gali pasidalinti su kitais. Apie tai, kaip atrasti gyvenimo tikslus ir ką reiškia būti vaikų fotografe, šiandien kalbamės su aktyvia ir jauna mergina, gebančia uždegti veiklumu jaunimo širdis.

Kaip gimė mintis fotografuoti vaikus?

Fotografija mano gyvenime buvo beveik visada. Iš pradžių ji buvo tokia mėgėjiška. Buvo metai, kada išvis buvau ją užmiršusi. Bet tai truko neilgai, nes vis nesąmoningai ką nors fotografuodavau. Dažniausiai tai būdavo gamta, kraštovaizdžiai. Tuomet susilaukiau dukrytės. Kai ji gimė, pradėjau ją fotografuoti kas mėnesį, kaip ji auga, keičiasi. Ir tuomet aš supratau, ką aš noriu gyvenime veikti – fotografuoti. Nusipirkau fotoaparatą, pradėjau lankyti kursus, susiradau bendraminčių kolegų. Kol pramokau fotografuoti, mano modelis dažniausiai būdavo dukra ir vyras. Tuomet ir pastebėjau, kad noriu fotografuoti vaikus, kūdikius.

Vaikų ir suaugusių fotosesijos skiriasi?

Kaip minėjau, mano pirmieji modeliai buvo dukrytė su vyru. Juos fotografuodama pradėjau matyti fotografijos skirtumus. Vaikai, kai atsistoja priešais objektyvą, niekad neklausinėja: „Kur man dėti rankas?“ „Ką man daryti?“. Čia kalbu apie 1- 4 metukų vaikus. Jie dažniausiai atsistoja taip, kaip jie nori, daro tą, ką nori. Be to, jie būna spontaniški, niekad negali žinoti, ką sugalvos ir padarys. Ir tuomet užfiksuoju tas tikras, nesuvaidintas, nuoširdžias emocijas. O suaugusių fotografijoje dažnai tos emocijos būna suvaidintos, pozos sustatytos. Ir dažnai tai atrodo dirbtina. Todėl asmeniškai man lengviau ir maloniau yra dirbti su vaikais.

Kokių netikėtumų esate patyrusi?

Per savo praktiką daug netikėtumų neteko patirti. Bet keli tokie paprasti buvo. Kaip pavyzdžiui atvykus klientams su modeliuku fotografuoti, modelis būna netinkamai aprengtas. Drabužiais keliais dydžiais didesni už modelį. Arba buvo, kai aprengė vadinamais „treningais“. Tiesiog tokiai vaikiškai fotosesijai „treningai“ netiko į temą.
Tokiais atvejais klientai tiesiog gali negauti norimo rezultato. Todėl stengiuosi visada iš anksto susižinoti modeliukų aprangą. Arba buvo, kad reikėjo fotografuoti mergytę studijoje, o ji nuo pat ryto įsistatė mėlynę ant kaktos. Teko atkelti fotosesija kitai dienai. Tokie paprasti netikėtumai. Dažniausiai stengiuosi viską planuoti, kad kuo mažiau būtų netikėtumų.

Kuo ši fotografijos rūšis kitoniškesnė?

Vaikų fotografija išsiskiria tuo, kad matosi tikros emocijos. Vaikai sukuria tokių išraiškų, kokių suaugęs niekad nesugalvotų. Taip vaikų fotografija reikalauja greičio, reakcijos, nes vieną sekundę vaikas šypsosi, bendrauja su fotoaparatu, kitą akimirką jau susiraukęs, nusisukęs. Taip pat vaikai būna labai judrūs, bėgioja, ropoja, vaikšto. Todėl kartais būna sunku padaryti gerų kadrų. Bet aš iššūkius visada mielai priimu ir  stengiuosi padaryti viską, ką sugebu.

Ką jums pačiai reiškia būti fotografe?

Fotografija – tai mano gyvenimo tikslas, aistra. Su tuo aš gyvenu beveik kiekvieną dieną, nes myliu šią veiklą. Kaip žmonės eina į meditacijas, jogą atsipalaiduoti, aš einu fotografuoti. Tai mano atsipalaidavimas, meditacija, komforto zona. Tuo pačiu tai savotiškas sportas, dažnai tenka pabėgioti ir patupinėti dėl gero kadro. Man fotografijoje vertybė yra nesuvaidintos emocijos. Jos palieka didžiausia įspūdį nuotraukose. Taip pat labai vertinu modelių idėjas ir norus. Todėl visada stengiuosi išpildyti kliento lūkesčius ir pasiekti geriausią variantą sau ir modeliui.

O kaip gražiai nufotografuoti vaiką?

Pirmiausia reikia pasirinkti saugia aplinka, kad vaikas nesusižeistu ir jaustųsi saugus. Rasti bendra kalba su vaiku ir su visais kitais modeliais, kokius tik norite fotografuoti. Be bendravimo – niekaip. Taip pat pats fotografas turi būti atsipalaidavęs, ramus. Nes vaikai labai jaučia kitų žmonių emocijas ir jas perima. Tuomet kai yra saugi aplinka, atsipalaidavęs modelis ir fotografas, reikia idėjos ir ją bandyti įgyvendinti.

Kokie jūsų patarimai norintiems užsiimti panašia veikla?

Pirmiausia reikėtu turėti ir mokėti valdyti fotoaparatą. Nes jei turit fotoaparatą, bet naudojat tik „Auto“ režimą, dažnai nesigauna norimas rezultatas. Todėl reikėtų žinoti technikos funkcijas. Taip pat reiktų žinoti, kaip sukurti jaukią aplinką, rasti bendrą kalbą su modeliu ir aiškiai jam išdėstyti, ko jūs iš jo norėsite. Taip modeliui lengviau susigaudyti . Aišku, jei modeliukui 1-eri ar 2-eji metukai nelabai jis supras, ko iš jo prašoma. Todėl belieka improvizuoti ir gaudyti gerus kadrus.

Jei kas jūsų paklaustu – kas esi? kaip save pristatytumėte?
Šiuo metu pristatyčiau save kaip mamą, auginančią pusantrų metukų dukrytę ir siekiančią savo svajonės kartu su ja. Nes mano meilė fotografijai atėjo kartu su jos gimimu. Tik tuomet supratau savo gyvenimo tikslą – vaikų fotografija. Man tai teikia begalinį džiaugsmą. Todėl kiekvienai fotosesijai atiduodu 100 procentų savęs ir siekiu geriausio rezultato.

Kaip jaunam žmogui kurti savo sėkmės istorija?
Kiekvienas jaunas žmogus turi žinoti, ko jis nori iš gyvenimo, suprasti, kokia veikla jam teikia džiaugsmą ir meilę. Kas yra to žmogaus varikliukas. Žinau ir tai, kad nėra lengva atrasti savo tikslą. Aš pati jo ieškojau ilgai. Vis galvodavau, kad „na, jau radau“, bet praeidavo keli mėnesiai ir mane tai pradėdavo varginti. Todėl mesdavau tas veiklas ir ieškodavau ko nors naujo. O fotografijos aš iš tiesų neieškojau, o ji pas mane atėjo pati, natūraliai. Tik man pačiai reikėjo susiprasti, kad ji ir yra tas tikslas, mano gyvenimo varikliukas. Mylėkite save, kitus ir tai ką darote. Tuomet ir atsiras sėkmė.

2 komentarai

  1. Fotografė

    Fotomeninkė?

  2. Patenkinta

    Labai malonus žmogus, puiki fotografė, nesenai fotografavomės, likom labai patenkinti 🙂

Komentuoti: Patenkinta Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.