Anykščiuose kaip ir visoje Lietuvoje gyventojus galima suskirstyti į kategorijas pagal amžių, socialinę padėtį, pajamas. Didžiąją gyventojų dalį sudaro vyresnio – pensijinio amžiaus žmonės, kuri vis didėja ir jau yra gana aišku, kad prieš penketą metų patvirtinta strategija – atjaunėjęs Anykščių kraštas iki 2019-ųjų metų, yra misija neįmanoma.

Šis faktas dar kartą parodo, kad sugaištas laikas, energija ir skirtos lėšos visoje šalyje, taip pat ir Anykščiuose, rengiant įvairias studijas – tik dėl bendro vaizdo, dėl dar vieno pliusiuko. Jeigu planuotojai, rengę panašias ir kitokias strategijas bei prognozes daugiau įvertintų realias tendencijas, o nesivadovautų tik nuojauta ir optimistiniais lūkesčiais, tai jas įgyvendinant vargu ar būtų įmanomos tokios klaidos, kaip dujinių katilinių pirkimas, sporto komplekso įrengimas bei nusavinimas, tuščių pastatų renovacijos bei kiti panašūs projektai.

Bet jeigu kraštas vis tik dar tebenori atsinaujinti, tai savaime suprantama, kad investicijos į jaunas šeimas, vaikų ugdymą, saugią aplinką ir socialiai atsakingą politiką duotų naudą. Sakysite, kad tai savaime suprantama ir taip elgtis yra būtina, bet atsakykite į klausimą – kodėl praėjusių metų būsimų pirmokų tėvų pageidavimas, kad jų vaikai mieste mokytųsi neperpildytose klasėse, liko neišgirstas. Vietoje penkių buvo suformuotos keturios pradinės klasės. Pateiktas standartinis atsakymas – nėra lėšų mokytojų atlyginimams, tėvų buvo nesuprastas. Sunkiai paaiškinama, kur dingo ta atsakinga socialinė aplinka, kurios dėka mes atjaunėsime? Jeigu galime įsteigti net viešojo tualeto prižiūrėtojo, nišinės sporto šakos ar kokios nors koordinatorės etatą, tai kaip paaiškinti toms penkiasdešimčiai jaunųjų pirmokų šeimų, kad visos atjauninimo deklaracijos yra tik parodomosios akcijos. Noras atjaunėti – tarsi pageidavimų koncertas, o procesas ir toliau bus paliktas savieigai, juk tėvai komunikuodami su bendraamžiais, kažin, ar rekomenduos jaunoms šeimoms atvykti į Anykščius, čia kurtis ir, aišku, vesti vaikus į perpildytas klases, vien dėl to, kad reikia pakentėti ir laukti geresnių laikų.

Kažin ar tai – gera žinia atjaunėjimui? Galima manyti, jog tokia situacija yra todėl, kad vis dar daugelis prisimena sunkias sovietmečio laikų sąlygas, kai bridimas per dideles pusnis į dideles ir šviesias klases yra įstrigęs giliai pasąmonėje, ir tai yra kaip neginčijama konstanta – "… mes juk taip užaugom ir nesiskundėm, pakentėsite ir jūs…".

Vienas iš deklaruotų politinių tikslų – reformuoti švietimo skyrių – ir buvo tik politinis pažadas.

Ar lauksim atjaunėjusio Anykščių krašto kitose strategijose… iki 2029-ųjų?

{mosloadposition trade}