Pokalbis su naujo kraštotyros leidinio „Strolių giminės knyga“(2021 m.) sudarytoja Vanda Strolaite-Ziniene.

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrius gavo dovanų naują kraštotyros leidinį „Strolių giminės knyga“ (2021 m.). Beveik pustrečio šimto puslapių knyga išleista 150 egz. tiražu. Knygos projekto vadovas ir vyriausiasis redaktorius –Virginijus Strolia. Leidinį nepaprastai gražiai iliustravo ir spaudai parengė Dalia Toliušienė. Knygos redaktorė Judita Mačiokienė, dailininkas Albertas Brogą.  Knygą maketavo A. Broga ir Sigrida Juozapaitytė.

Puikaus komandinio darbo dėka gimė graži kraštotyros knyga, o didžiausias krūvis ir atsakomybė teko knygos sudarytojai Vandai Strolaitei-Ziniene, Todėl nutarėme pakalbinti knygos autorę ir daugiau sužinoti apie Strolių giminės knygos gimimą.

– Kokie vidiniai motyvai skatino imtis tokio ilgo, kruopštaus darbo?

– Pagrindinis motyvas rašyti šią prisiminimų knygą – tai meilė savo gimtajam kraštui. Manau, kad tai ne vien tik „senatvinė nostalgija“, bet ir kažkas daugiau. Galbūt ši knyga mane susieja su bobute Teofilija Stroliene, kuri negalėjo prigyti daugelio „svajonių šalyje“ Amerikoje ir sugrįžo į Lietuvą, savo mylimą gimtąjį kraštą, kad čia sau ir šeimai sukurtų gražų ir pasiturintį gyvenimą. Tą meilę gimtinei ji perdavė man, tik aš visa tai supratau jau būdama  brandaus amžiaus. Gimtinėje iš naujo sutikau ir bendramintį –
savo pusbrolį Virginijų Strolią. Stebėjau jo gražius darbus – norą atkurti senelių sodybą, tokią, kokia ji buvo prieš karą, įamžinti  Pienagalio ir Kiaušagalio kaimų kapinaitėse palaidotų sodiečių atminimą. Supratau, kad ir aš  turiu atiduoti savo duoklę senelių ir prosenelių atminties išsaugojimui.

– Dažniausiai dėmesį patraukia tautų, didžių karvedžių,  pasižymėjusių asmenybių istorijos. O ką įdomaus galima pasakyti apie valstietiškos kultūros giminės istoriją ?

Dabar, sakyčiau, madinga ieškoti savo bajoriškų šaknų, herbų ir kitų aukštesnės kilmės įrodymo požymių ir rašyti knygas, pasididžiuojant, kad esi kilęs ne iš to „prastuomenės“ sluoksnio. Aišku, to meto bajorai buvo labiau už valstiečius išsilavinę, kalbėjo daugiausia lenkų kalba ir gyveno paprastų valstiečių sąskaita. Lietuvos kaimas skendėjo tamsybėse ir retas kuris dvaras ėmėsi švietėjiškos politikos, nes beraštį „būrą“ buvo lengviau išnaudoti. Skaitau, kad tikrojo lietuviškumo šaknys ir jų išsaugojimas priklauso tam paprastam kaimo valstiečiui. Nors gyveno skurde, sunkiai dirbo, tas prastas kaimietis dvasiniu požiūriu stovėjo aukščiau nei kuris kitas dvariškasis bajoras. Nežinau, kiek man pavyko atskleisti paprasto kaimo valstiečio kasdienybę, meilę gamtai, Dievui ir savo artimui. Tai tik maži trupinėliai nuo jo skurdoko valstiečio stalo, bet man jie neapsakomai brangūs ir tikri.

– Kaip giminės pažinimas gali paskatinti gyvą santykį su tautos istorija ?

– Žmonių, giminės pažinimas neatsiejamas nuo to meto tautos istorijos pažinimo. Žmonių giminės likimai tiesiogiai priklausė nuo to laikotarpio istorinių įvykių. O įvykių per paskutinius du šimtmečius tikrai netruko. Lietuvą trypė rytų ir vakarų okupantų kojos. Carinė valdžia, uždrausdama lietuvišką spaudą, skandino liaudį skurde ir tamsybėse. Praūžė Pirmasis pasaulinis karas vėl perdalinęs Lietuvą. Su nepriklausomybe sugrįžo Viltis ir Tikėjimas, deja neilgam. Nauja okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir vėl apsprendė Lietuvos žmonių likimus. Pastarasis istorinis laikotarpis gerai atspindėtas ir knygoje, nes tai jau pasiekia ir mano atmintis.

– Kokie šios knygos tikslai skaitytojo atžvilgiu ?

– Ši knyga nėra grožinis kūrinys ar romanas, skirtas plačiajai auditorijai. Joje nėra nieko išgalvoto ar pagražinto, sakyčiau, tai dokumentika. Leidinį pavadinčiau giminės knyga ateities kartoms. Knygoje palikta daug tarminių žodžių, aprašyti to meto papročiai ir darbai, kurie jau užmarštyje ir kurie, turėtų sudominti besidominčius kraštotyra.

– Knygoje daug citatų. Kas įtakojo tokį Jūsų istorinio leidinio rašymo metodą?

– Maloniausia buvo nuklysti į vaikystės prisiminimų pasaulį ir, kiek siekia atmintis, bandyti atskleisti vieną ar kitą charakterį. Tačiau istorinių įvykių tėkmė reikalavo žinių ir tikslumo. Teko ne tik atsiversti istorijos puslapius apie Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir prisiminti, ką apie tai rašė M. Remarkas. Su malonumu susipažinau su vietos kraštotyrininko anykštėno Raimundo Guobio publikuota medžiaga ir ją panaudojau leidinyje. Skaičiau prozą ir poeziją, viską, kas mus sieja su Lietuvos kaimu, meile gimtajam kraštui. Mane žavėjo ir žavi J. Marcinkevičiaus, P. Širvio, B. Brazdžionio lyrika. Na ir paskutinė jau šio laikmečio knyga, kuriai likau neabejinga – tai ukrainiečio rašytojo Andrejaus Kurkovo romanas „Šengeno istorija“. Pas mane ant stalo visada po ranka guli ir knygų knyga “Šventasis Raštas“. Mėgstu pasisemti  išminties iš „Išminties knygos“, žaviuosi ir cituoju  Psalmyno ištraukas iš  „Senojo Testamento“.  Taigi, mėgstu pacituoti tai, kas atitinka manąją dvasią. Kartu tai dekoras manajam kūriniui, suteikiantis didesnį įspūdį.

– Strolių ir Valečkų giminių genealogijos schema: Kaip atrasti šaknis ?

– Giminės šaknų ieškojimas – tai pats sudėtingiausias ir daugiausiai  kantrybės ir laiko pareikalavęs darbas.  Man daug talkino  V. Strolia, pateikęs giminės geneologines schemas. Tačiau jose daug ko trūko. Norėdama parengti genealogines schemas ir ieškodama vienokių ar kitokių duomenų apie senelius ir prosenelius, turėjau vartyti bažnytinio paveldo mirties ir gimimų registracijos knygas. Kadangi Troškūnų parapijos paveldo knygos, kuriose daugiausiai buvo registruojami mūsų giminės įvykiai, jau buvo keliamos į socialinius tinklus, tai galėjau jas vartyti ir jose po gabalėlį atkapstyti kažką naujo. Šis darbas buvo tiesioginis kantrybės išbandymas, nes tų laikų gyventojų registracija vyko sena slavų kalba ir buvo rašoma plunksna. Galutiniam giminės genealoginės schemos variantui parengti pritrūkau kantrybės, todėl tą darbą pabaigė  V. Strolia.  Giminės šaknų ieškojimas, manau, yra pats juodžiausias darbas, nors jis labai prasmingas ir uždegantis. Esu dėkinga Virginijui už nuolatinį palaikymą, pagalbą ir už tai, kad knyga įgavo dabartinį pavidalą .

– Jūsų baigiamasis žodis…

– Baigdama šią kelionę per laikmečius, naršydama nuotraukų, datų labirintuose, padariau ne vieną „atradimą“. Manyčiau, jei kas iš giminės perskaitys šią knygą iki galo – patirs tą patį.  Todėl noriu padėkoti visiems, kurie  po truputį sunešė tai, ką dar turėjo, kas dar buvo išlikę atminties archyvuose, esu dėkinga, kad pasidalijo savo albumų nuotraukomis. Ypatingai dėkoju Almai Baliūnaitei-Petrauskieneis, kilusiai iš Naujonių kaimo, esančio šalia Anykščių. Ji viena surinko ir susistemino skyriaus „Giminėsׅ“ (p. 183–231) medžiagą. Tai nebuvo taip paprasta padaryti, nes giminė jau ganėtinai išsisklaidžiusi po visą žemės rutulį. Aišku, liko dar daug spragų mano sudėliotoje giminės istorijos matematikoje, bet džiaugiuosi, kad suspėjau padaryti bent tiek. O visa kita palieku vertinti jums, mieli skaitytojai.

– Dėkojame už pokalbį

Kalbino
Linas BITVINSKAS

• 

• 

•