Anykščių krašte pakankamai dažnai koncertuoja ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje gerai žinoma dainininkė Judita Leitaitė.  Po vieno iš koncertų dainininkė mielai sutiko pasidalinti mintimis.

 – Jūs ne pirmą kartą lankotės mūsų krašte. Koncertuojate net mažesniuose miesteliuose.

– Balninkai, Varguliai, Dapkūniškis – man yra artimi. Mano tėtis iš Vargulių kaimo į vakaruškas čia eidavo. Turėjo gražų balsą ir kaime jį vadino antruoju Kipru Petrausku. Esu krikštyta Balninkų bažnyčioje. Tačiau dainuoju ne tik savo krašte, bet ir visoje Lietuvoje.  Be abejo, Vilniuje ir Kaune.  Per septynerius metus dainavau dvejuose šimtuos šešiasdešimtyje bažnyčių. 

– Dažnai dainuojate bažnyčiose. Ar Jūsų šeima buvo tikinti?

– Mano mama buvo labai pamaldi. Buvome tvirti katalikai ir labai laikėmės visų tradicijų. Kaip stebuklo laukdavau Šv. Velykų ryto, nes kiekvienais metais eidavau į bažnyčią barstyti gėlių. Duodavo gražias baltas sukneles ir nuometus. Ko daugiau reikia mergaitei? Mus vesdavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Pasitaikydavo, kad nenorėdavome eiti, nes tuo metu per televizorių rodydavo įvairius įdomius filmus, bet eiti tekdavo. Net ir dabar su dukra, smuikininke Paulina Daukšaite, vos ne kiekvieną sekmadienį važiuojame koncertuoti bažnyčioje, nesvarbu, kur ji bebūtų.

– Rimantas Povilas Vanagas vienoje iš savo knygų rašo apie anykštėnę Oną Zabielaitę-Karvelienę,  nuo 1928 m.  dainavusią Romos Karališkajame Adriano teatre. Kartą atvykusi vasarą į Anykščius,  bažnyčioje giedojo  „Ave  Maria“. Vietinės „žinovės“ nusprendė, kad „per daug plonai ir per daug garsiai gieda“. Ar Jums teko susidurti su panašia klausytojų nuomone? 

– Žmones dažniausia nuteikia jau pats pasakymas  – operos dainininkė. Dalis klausytojų, gal ir nesąmoningai, operą sutapatina su nesuprantamu tekstu ir labai aukštu balsu. Galimai kai kuriuos tai ir atgraso. Aš nemėgstu, kad mane vardina operos ar kamerine dainininke. Aš esu tiesiog dainininkė. Iš kitos pusės,  nederėtų stebėtis klausytojų skoniu, nes „Pupytės“ ir „69 danguje“ padarė tokią reklamą, kad, ko gero, greitai tokias dainas ir bažnyčioje pradėsime dainuoti.

– Jūsų muzikinė karjera prasidėjo 1974 metais pirmajame „Dainų dainelė“ konkurse, kuriame tapote laureate. Kokie įspūdžiai išliko iki dabar?

– Aišku, įspūdžiai išliko visam gyvenimui. Visų pirma, aš nebuvau muzikantė, nesimokiau jokioje muzikos mokykloje, todėl buvo labai sunku. Mane paruošė mokytoja Marija Simonaitienė. Komisijoje buvo tokia asmenybė,  kaip Beatričė Grincevičiūtė. Išliko nepaprastas baimės jausmas. Labai bijojau scenos. Tačiau tai buvo  pirmasis žingsnis,  atvedęs mane į dainavimą. Norą tapti gyvūnų gydytoja galutinai iškeičiau į dainavimą po to, kai anuometinės Muzikos akademijos profesorius Zenonas Paulauskas mane pakvietė mokytis dainavimo. Yra prieš du metus filmuotas koncertas „Meilė keičia viską“. Koncertas prasidėjo lietuvių liaudies daina „Kad aš našlaitėlė“, kurą dainavau „Dainų dainelė“ konkurse.  Būtent šis konkursas ir ši daina  man atvėrė duris į muzikos pasaulį. 

– 2009 m. „Žvaigždžių duetų“ finalo scenoj – italų liaudies dainą „Tiritomba“ atlikote su sūnumi Dainiumi Daukšiu. Kaip šiandien klostosi Jūsų atžalų muzikinė karjera?

– Viskas buvo kiek kitaip. „Duetuose“ dainavome su policijos komisaru inspektoriumi Džeraldu Striaupiu, o su sūnumi tik koncerte. Būdamas vaikas, Dainius šešerius metus dainavo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Balsui pradėjus mutuoti, chorą apleido ir žengė į krepšinio aikštelę. Nuo trylikos metų lankė Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Vėliau baigė vadybą Vilniaus kolegijoje, dabar dirba. Tačiau muzikos neapleidžia. Padeda man sudaryti repertuarą, organizuoti koncertus. Tikiuosi,  kad gal sugrįš į muziką,  nes turi gražų bosą.  Dukra Paulina – smuikininkė. Kaip matote, dažniausiai lydi mane koncertuose.

– Nuolatos dirbote  ir daug koncertuodavote  visame pasaulyje.  Ar buvote vaikams gera mama?

– Gera mama tikrai nebuvau. Jaučiau nuolatinę kaltę, kad per mažai dėmesio skiriu vaikams. Stengdavausi tai kompensuoti žaislais, dovanomis. Kažką, greičiausiai, praleidau. Tai ne mano vienos problema. Daugelis talentingų žmonių turi rinktis arba karjerą, arba šeimą. Kažkada žinomai aktorei Kazimierai Kymantaitei papriekaištavo, kad ši neskirianti dėmesio vaikams. Ji atsakė: „Bet jie turi ir mamą ir Kazimierą Kymantaitę“. Vaikai užaugo ir perfrazuodama aktorę galiu pasakyti, kad jie turi ne tik mamą, bet ir Juditą Leitaitę.

– Dainuojate pačiose įvairiausiose pasaulio scenose. Kiekvienu atveju repertuaras skiriasi. Kokiu principu pasirenkate kūrinius?

– Aš dainuoju tai, kas man patinka. Esu laisva pasirinkdama dainas. Drauge su sūnumi ieškome įdomių dainų. Patiko „Eurovizijos“ laimėtojo portugalo Salvadoro Sobralio  atlikta daina „Amor Pelos Dois“ (Meilė dviem). Mes ją išvertėme į lietuvių kalbą. Tik šiandien tiesiog nebuvo progos ją atlikti.

– Pianistė Rūta Mikelaitytė-Kašubienė viename savo interviu sakė: „Pasaulyje koncertus geriausiems atlikėjams organizuoja agentai.  Su malonumu gyvenčiau vien tik koncertuodama, tačiau laikas dar ne tas. O ir rinka per maža. Todėl visada sakau, kad būsimuosius muzikos atlikėjus reikia mokyti vadybos pagrindų – kaip save parduoti, kaip organizuoti veiklą, kad išgyventumei“.  Ar Jūs tam pritariate? 

– Savaime suprantama, pritariu. Jei aš pati neskambinčiau ir  neorganizuočiau, tai neturėčiau galimybių nė naujos suknelės koncertui pasisiūti. Padeda sūnus, draugai, seni ryšiai bei pažintys, bet pats turi dirbti daugiausia. Su reklama yra paprasta. Pavyzdžiui,  Kurkliuose  kažkuri šeimininkė gamina pačius skaniausius Lietuvoje cepelinus, bet kur ją rasti  – nežinau. Šiandien reklama yra viskas. Kuo ji garsesnė ir kuo rėksmingesnė, tuo didesnis pasisekimas, nedaug teturintis bendro su tikruoju talentu.

– Manau, skaudžiausias Jūsų gyvenimo įvykis – 2010-aisiais  įvykusi avarija. Į plikledyje slystančios Jūsų mašinos šoną trenkėsi vilkikas. Kaip tai pakeitė Jūsų pasaulėžiūrą? Ar turėjo įtakos tolimesniam gyvenimui? Kaip pasikeitė vertybių skalę?

– Avarija neabejotinai daug ką pakeitė. Pirmiausia  supratau, kad laimę gali atnešti tik tie pinigai, kuriuos užsidirbi savo krauju ir prakaitu. Mašina buvo dovanota, tad ir važinėti ja nebuvo lemta. Labai greitai pamačiau tikrus ir menamus draugus. Žiūrėdama filmus,  tokius kaip „Ligoninės priimamasis“,  neįsivaizdavau tų kančių. Sužinojau,  kas tai yra baisūs skausmai, operacijos. Perėjau tą pragarą. Pagal viską, aš turėjau žūti. Tai, kad avarijoje nenukentėjo mano veidas ir balsas, supratau, jog  mane globoja Dievas ir angelai. Gal ir mano tėveliai meldėsi už mane. Du metus dainavau sėdėdama. Vėliau atsistojau, bet į sceną galėjau išeiti tik su šlepetėmis. Šiandien jau galiu stovėti su aukštakulniais bateliais.

– Ką norėtumėte palinkėti Anykščių krašto žmonėms? 

– Reikia džiaugtis šia akimirka. Šiandien stovėdama prieš žiūrovus džiaugiausi, kad esu čia, kad turiu balsą, kad žmonės mane myli, kad galiu jiems suteikti džiaugsmą. Gal toji akimirka niekada nepasikartos. Linkėčiau visiems tikėti gėriu ir niekada nenusivilti, nežiūrint kokias baisybes rašo spauda ar rodo televizija. Ar po jūsų langu augs gėlės, ar bus šiukšlynas, tai priklauso tik nuo jūsų, bet ne nuo valdžios. Linkiu, kad po jūsų langais visada žydėtų gėlės.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS