Jonas Janišius – nuoseklus judėjimas pirmyn

Seniau važinėjantys pro Ažuožerius dar prisimena prie kelio stovinčią „suvargusią“ mašiną, iš kurios buvo prekiaujama obuoliais. Šiandien matome dailų ir patogų kioską, aikštelę automobiliams sustoti. Greta galima įsigyti ir mėsos gaminių bei ūkininkų užaugintų daržovių. Visų šių pokyčių iniciatorius AB „Ažuožerių sodų” direktorius Jonas Janišius, su kuriuo ir nusprendėme pabendrauti.

– Jūs gimėte Naujasodžio tarybinio ūkio darbininkų šeimoje, tad nelengvus ūkio darbus pažinojote nuo mažens. Ne vienas, patyręs gyvenimo kaime sunkumus, stengiasi nuo jų pabėgti. Kaip, baigus Kurklių vidurinę mokyklą, kilo mintis tęsti mokslus Žemės ūkio akademijoje?

– Jaunesnėse klasėse, eidamas į mokyklą, matydavau mašinomis pravažiuojančius kostiumuotus agronomą ar direktorių. Vis kildavo mintis, o kodėl aš negalėčiau taip važinėti? Tiesa, pabaigus vidurinę svarsčiau, kokius mokslus tęsti – prekybos ekonomiką ar žemės ūkį. Nežinau, gal nulėmė tai, kad tarybinis ūkis davė siuntimą į Žemės ūkio akademiją ir skyrė stipendiją. Studijavau agronomijos specialybę. Mokiausi tik penketais (tuomet buvo penkių balų sistema). Gaudavau labai didėlę stipendiją, – prisiminė studentiškus laikus Jonas. – Keturiasdešimt rublių paprasta + dvidešimt penki rubliai už gerą mokslą + dar penkiolika iš ūkio. Taip, kad buvau labai turtingas studentas. Kas pamena tuos laikus, žino, kad tai labai dideli pinigai, nes valytoja ar kitas žemesnės kvalifikacijos darbuotojas „į rankas“ gaudavo 56 rublius atlyginimo. Studijuodamas už ŽUA žaidžiau krepšinį. Baigiau Žemės ūkio akademiją raudonu diplomu. Dabar, ko gero, reikėtų sakyti su pagyrimu. Pabaigęs mokslus,  grįžau į savo gimtąjį Naujasodžio tarybinį ūkį dirbti vyriausiuoju agronomu.

– Ko gero buvo sunkiausia grįžti į gimtuosius kraštus naujose pareigose? Dauguma pažįstami, draugai ir staiga – tampi jų viršininku, reikalauji kitokio požiūrio į darbą, keiti įprastą gyvenimo tvarką. 

– Buvo labai sunku. Labai daug pažįstamų. Savas Jonas tai Jonas, bet reikėjo žmonėms įrodyti, kad reikia dirbti. Labai stengiausi žmonių labui. Per sėją keldavausi penktą, apvažiuodavau ūkį, atveždavau į darbą mechanizatorius. Po darbų išvežiodavau. Rūpindavomės maitinimu. Dvylikos – keturiolikos valandų darbo diena, tuomet buvo normalu. Vaikystės svajonei važinėti šviesiu kostiumu tikrai nebuvo lemta tapti tikrove. Rudenį, nuėmus derlių, jau atsirado galimybė kažkiek daugiau žmonėms mokėti. Visi pamatė. kad stengiuosi ne vien savo labui, tad pradėjo pasitikėti. Vyriausiuoju agronomu dirbau penkis metus. Taip metai iš metų ūkis kilo.

– Neseniai teko lankytis II Svirnuose. Žmonės prisimena Jūsų vadovavimo laikotarpį. Pasakojo, kad tuo metu išaugo gyvenvietė, buvo pastatyta sporto salė, parduotuvė, vaikų darželis. Kaip atsidūrėte tuometiniam Staškūniškio tarybiniame ūkyje ir kokį jį radote?

– Tuo metu Žemės ūkio ministerijoje būdavo suformuotas kadrų rezervas. Kur reikėdavo, ten ir siųsdavo. Staškūniškyje reikėjo direktoriaus, tai ir pasiuntė. Ką radau? Radau juodžiau už juodą duobę. Trečia diena kaip dirbau. Prasidėjo sėja dviejų šimtų hektarų lauke. Važinėja gal dvidešimt traktorių. Kaip ir ko jie važinėja, negalėjau suprasti. Aiškinuosi. Visi traktorininkai girti kaip pėdai. Pradžioje žmonės galvojo, kad „anie direktoriai nieko nepadarė, ką tas jaunas padarys”. Nesakau, kad visi ten buvo pijokai, buvo ir tikrai gerų žmonių. Vienas, kaip besistengtum, nieko nepadarysi, tad teko keisti visus vadovaujančius specialistus ir suburti savo komandą. Atėjus žiemai, jau ir derlius buvo kitoks. Kilo ūkio rodikliai, kilo ir žmonių atlyginimai. Tuo pačiu ir požiūris į darbą. Tiesa, kas porą metų kurį nors iš mano specialistų ministerija pasiimdavo ir skirdavo kur nors pirmininku. Netekau net keturių gerų darbuotojų.

Prasigyvenome ir pradėjome statyti gyvenvietę. Gerai dirbantiems pusę statybos kainos dengdavome ūkio lėšomis. Pradėjome rekonstruoti fermas. Teko pilnai viską keisti viduje kiaulių fermoje. Buvo pastatytos visai naujos karvių fermos, maksimaliai mechanizuotos. Paskolų neėmėm, statėm ūkio lėšomis. Pinigus užsidirbom patys. Grūdų derlius Anykščių rajone buvo geriausias – per keturiasdešimt centnerių iš hektaro. Dalį pašarų parduodavome. Priesvoriai buvo dideli. Jaučius į mėsos kombinatą veždavome šešių – septynių šimtų kilogramų.

– Kaip 1989 metais atsidūrėte Ažuožeriuose? 

– Kolūkio pirmininkui Nazarovui išėjus į pensiją, vadovauti pasiūlė man. Radau labai tvarkingą ūkį. Bet tuo metu jau prasidėjo kolūkių ardymas. Kūrėsi visokios bendrovės. Kategoriškai atsisakiau dalyvauti bet kokiame ardyme. Tuomet buvo skiriami laikinieji vadovai, kurių užduotis buvo viską sugriauti. Ažuožerių sodai tapo akcine bendrove, o bendrovės akcijos buvo parduotos. Pagrindinį akcijų paketą pirko vilnietis, kuris niekur nedalyvavo. Vėliau jis sėdo kalėjiman. Kol vyko visi šie procesai, užsiėmiau verslais. Prekiavom su Rusija, kaip ir daugelis to meto lietuvių. Ūkis artėjo prie bankroto. Dalis senų darbuotojų, pasitarę su keletu likusių senesnių darbuotojų, akcijas išpirkom.

– Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir vėl teko viską pradėti nuo pradžios?

– Taip jau gyvenime būna. Viską pradėjom iš naujo. Pinigų nebuvo, skolų taip pat nebuvo. Kad žmonės ką nors uždirbtų, supirkinėjom sraiges ir uogas. Šimto šešiasdešimties hektarų sode pirmais metais nušalo žiedai ir derliaus neturėjome. Antrais – birželio mėnesį buvo 7 laipsniai šalčio. Šalnos pakando jau užsimezgusius obuoliukus. Surinkome viso tik aštuonias tonas obuolių. Atsigauti pradėjome tik trečiais metais, surinkę gerą derlių. Dirbo labai nedaug žmonių. Visi patys važiuodavome į turgus didesniuose miestuose. Atgaivinome apleistus sodus, prasidėjo derėjimas. Išrovėme dalį senų medžių, apie keturiasdešimt hektarų pasodinome naujų žemaūgių obelaičių. Su jomis turėjome nemažai rūpesčių. Jautresni, lepesni, daugiau iššąla. Gerėjant finansinei padėčiai, pagal galimybes, po truputį pradėjome rekonstrukcijas. Pastatas buvo ir kameros obuoliam laikyti buvo, bet jei būtume naudoje senus šaldymo įrengimus, tai visą pelną išleistume apmokėti už elektrą. Didelę paramą vienais metais mums „suteikė“ lenkai. Pas juos iššalo sodai ir lenkai visai neturėjo obuolių. Pardavėm vos ne visą derlių ir uždirbome veik pusantro milijono litų, kas mums labai padėjo. Susidėjom langus, susitvarkėm pastatą. Pastatėm naują saugyklą. Šiandien tvarkome apleistą medinį pastatą. Jame sutalpinsim visą turimą techniką, kad nestovėtų per žiemą lauke.

Technikos šiai dienai tikrai turime pakankamai. Jei anksčiau trimis purkštuvais sodus nupurkšdavome per porą dienų, o žmonės dirbdavo po dvylika valandų, tai šiandien turėdami šešis purkštuvus ir viską padarome per dieną. Nuolatos dirba genėjimo mašina, kuri sutaupo daug darbo jėgos. Bendraujame su labai rimtu konsultantu, kurio dėka jau du metus iš eilės gavome labai gerus derlius. Pasistatėm sulčių spaudyklą.

– Bet spaudykla dabar atsiskyrė nuo Jūsų ir vadinasi žemės ūkio kooperatyvas „Ažuožerių sultys” ir jai vadovauja Jūsų žentas.

– Tiek mano duktė Evelina, tiek žentas Remigijus, abu dirba tame pačiame kooperatyve.

– Savo laiku žaidėte krepšinį už ŽŪA. Jūsų šeimoje visi aukštaūgiai?     

– Tai jau taip, – pasididžiuodamas nusišypsojo pašnekovas. – Evelina žaidė krepšinį Amerikoje už universiteto komandą, tad už mokslą mokėti nereikėjo. Remigijus taip pat krepšininkas. Jis atstovavo kitą universitetą. Ten ir susipažino. Sūnus Marius nebežaidžia, bet ir šiandien sukasi krepšinio pasaulyje.

– Kaip suprantu, neskubėdamas ruošiate pamainą savo verslui, bet tikėtina, kad energijos ir planų dar ilgam užteks ir Jums pačiam.

– Jau paruoštas naujos parduotuvės projektas, kuri iškils šalia kelio. Prie jos atsiras moderniausia sulčių spaudykla, kad žmonėms niekur nereiktų toli važiuoti. Tai pat bus ir turgelis, kuriame vietiniai ūkininkai galės prekiauti ne tik savo užaugintomis daržovėmis, bet ir mėsa bei kitais produktais.

Yra ir tolimesnių planų, kurių nenorėčiau garsiai vardinti, nes kuo daugiau apie juos kalbu, tuo daugiau sunkumų kyla juos įgyvendinant, – su optimizmo gaidele pokalbį užbaigė Jonas Janišius.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS 

6 Komentarai

  1. kad JONAS saunuolis tai nuvaziavus i jo ukio sandeli i sodus ,grazu paziureti ,o jis nera niekada nepasisveikines ,pirmas klausimas ,kokios bedos ,sekmes tau ir tavo seimai ,sveikatos visiems jums,kad tokiu daugiau

  2. Tiesa apie žmogų visada triumfuoja

    O kaip “Anykšta” ir Šmigelskienė kadaise šitą žmogų trypė, šaipėsi iš jo ir dergė! Iki šiol neatsiprašė.

  3. Sumanus vadovas, dūšios žmogus, jo ne tik žodžiai, bet ir mintys materializuojasi. Ačiū ir sėkmės gerb. Jonai įgyvendinti grąžius siekius ir sumanymus jūsų vaikystės išmintuose takeliuose.

  4. Ar žmogus geras ar mazgotė nus galima sužinoti iš Tubio sąrašo. Tikrai tikiu, kad gerbiamo Jono ir jo šeimos narių tame šiknalaižių sąraše nebus.

  5. Išdykęs buvo Jonukas, bet kaip vadovas nuostabus.

  6. piletisgint

    lsabai saunus ir korektiskas vadovas

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.