Flamenkas ir sutartinės susijungė…

Iš Svėdasų (Narbūčių k.) seniūnijos kilusi režisierė, aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė anykštėnus jau ne kartą džiugino savo pasirodymais. Ji atliko beveik neįmanomą dalyką – į vieną sujungė du archajiškus muzikavimo žanrus – ispanišką flamenką ir lietuviškas sutartines. Jos spektakis „Flamenko ir sutartinių jungtuvės“ rodytas ir Anykščiuose.

B. Bublytė Ispanijoje, Barselonoje – Aukštojoje Katalonijos muzikos mokykloje, baigė  flamenko doktorantūros studijas. Ji – vienas iš tų žmonių, kuriems laikina emigracija leido praturtinti mūsų kultūrą.
– Kodėl Ispanija?
– Ispanija yra šalis, kuri man padėjo išsivaduoti iš sudėtingų santykių Lietuvoje. Gyvenimas čia man suteikė naujos patirties tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Lietuvoje vokalo specialybė ir teatras mano gyvenimą buvo įsukęs tam tikru ritmu, uždaręs kažkokioje erdvėje, tad atėjo poreikis sustoti ir apmąstyti – ką negerai darau, kodėl nesijaučiu absoliučiai laiminga? Buvo aišku, kad Lietuvoje radikalių permainų nepatirsiu, kad reikia išvažiuoti ten, kur manęs niekas nepažįsta, kur mane vertina tokią, kokia esu, ir kur galiu viską pradėti iš naujo.
Penkerius metus iš eilės Sevilijoje, Andalūzijos sostinėje, mokiausi flamenko dainavimo ir šokio, dabar esu Barselonoje. Taigi, Ispanijoje toliau studijuoju flamenką, apie kurį svajojau nuo to momento, kai pamačiau C. Sauros filmą „Flamenco“.
– Kiek laiko gyvenate Ispanijoje ir ar jau laikote save tos šalies gyventoja? Ar gyvenate  viena, ar turite šeimą?
– Į Ispaniją atvykstu kasmet jau 8 metus. Atvažiuoju mokytis ir tobulinti profesinių įgūdžių. Norėčiau turėti Barselonoje savo būstą, bet niekada nepamiršiu, kad esu lietuvė. Šeimos kol kas neturiu.
– Ar suradote Ispanijoje mėgstamos veiklos?
– Iš dalies, nes atvažiuoju mokytis. Čia atradau antrus namus, kurie padėjo iš naujo atskleisti ir suprasti gimtuosius namus ir mano šaknyse paslėptus lobius. Studijuodama supratau, kad flamenkas, o, matyt, ir bet kuri kita kultūra, įsileidžia mane tik iki tam tikros ribos. Atsirado poreikis giliau pažinti savosios kultūros bruožus. Taigi, teko atsitraukti nuo savo šalies, susižavėti flamenku ir per kontrastą atrasti sau artimą archajiškos lietuviškos sutartinės magiją.
– Kuo panaši ir kuo skiriasi ši šalis nuo Lietuvos?
– Lietuvoje reikia klausytis ką sako, o Ispanijoje –
kaip sako. Sakykim, Andalūzijos ispanai daug kalba, užverčia tave žodžių lavinomis, bet mažai pasako. Ten reikia pajusti, ne ką sako, o kaip sako, kaip prisiliečia, kaip pasilabina prisiglausdami skruostais.
Ispanų žodžiuose nėra jokio negatyvumo, griežtos kritikos, bet po jų draugišku fasadu kartais slepiasi daugybė velniūkščių. O pas mus šiurkščiuose žodžiuose neretai slypi geranoriškumas ir nuoširdumas. Vis dėlto man priimtinesnis ispaniškas bendravimo būdas.
– Koks didžiausias kultūrinis šokas buvo atvykus gyventi?
– Šokas buvo, kad esu svetima, kad mane priima ne kaip žmogų, o kaip turistę, iš kurios galima užsidirbti.
– Ko galėtų pasimokyti lietuviai iš ispanų?
– Emocinės sveikatos ir jausmų raiškos. Vienas iš ispanų raiškos būdų ir yra flamenkas. Tai Ispanijos pietinės dalies, Andalūzijos, kultūros šerdis, jungianti dainavimą, šokį ir skambinimą gitara. Romų, krikščionių, arabų, sefardų, afrikiečių, Pietų Amerikos ir vietinių ispanų senųjų kultūrų natūrali tarpusavio kaita sukūrė flamenko meną.
Flamenke esantis istorinis kodas sukuria pagrindą bet kuriai kitai tautai jame surasti dalelytę savęs. Jis augo, vystėsi ir plito geležinkelių, upių ir sausumos keliais, kurie jungė senuosius pietų Ispanijos miestus. Tai dinamiškos miesto kultūros atspindys. Flamenko melodijomis skamba ir Ispanijos poetų Federiko Garsia Lorkos, Augusto Ferano, Manuelio Mačado ir kt. eilės. Ispanai nevengia išreikšti savo jausmų.
– Kaip Jums atrodo Lietuva ir Anykščiai iš toliau? Gyvendami čia mes dažniausiai matome tik minusus, o ar yra to, ko galėtų pavydėti užsienietis?
– Trys trumpi apibūdinimai – gamta, ramybė, nuoširdumas.
– Jeigu būtų jūsų valia, ką pakeistumėt Anykščiuose, kad žmonės gyventų geriau arba nesiektų išvažiuoti?
– Mano manymu, reikėtų bent dviejų dalykų – tiesioginio traukinio su Vilniumi ir profesionalaus teatro – laboratorijos, kur būtų sukurta profesionali infrastruktūra, remiama valstybės.
– Galbūt jūs radote savo vietą būtent ten, kur dabar ir gyvenate?
– Niekur iš Lietuvos taip lengvai nepabėgsiu, nes susikurti komfortišką gyvenimą svetimoje šalyje ir išlaikyti savo identitetą yra labai sudėtinga. Greičiau norėčiau būti tarpininkė tarp mano tėvynės – Lietuvos ir mano pačios aistros – Ispanijos.
Tiesą pasakius, tai jau ir darau. Su kino režisieriumi Armu Rudaičiu sukūrėme dokumentinį filmą „Sutartmenko“ apie mano spektaklį „Flamenko ir sutartinių jungtuvės“, pristatėme anykštėnams. Tikiuosi, kad ir didesnė Lietuvos žmonių auditorija turės galimybę jį pamatyti.
Ir kaip gi aš be savo lietuviškų bičių!!! Bitininkauju Narbūčių kaime, netoli Svėdasų, o Ispanijoje medus visai kitoks ir neprilygsta mano protėvių kaimo žiedų nektarui.
– Ko jus išmokė gyvenimas ir ko negalima ignoruoti, jeigu siekiame gyventi laimingai?
– Manau, kad svarbiausia yra meilė šalia esančiam. Svarbus yra klausymas ir girdėjimas tiek savęs, tiek kito, tiek aplinkos. Svarbiausia – žmogus, o paskui jau profesija ir visi titulai.
Marius Dauginavičius

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.