Iš muzikos – į literatūrą

Anykščių grupės „Dissimulation“ būgnininkas  ir grupės siela Stabmeldys (Dainius Žičkus), stebina jau ne muzikinėmis kompozicijomis, o tuo, kad ėmė rašyti knygas. Pirmoji knyga „Stabmeldžio memuarai“. pasirodė 2018 m., o šiemet menininkas parašė knygą savo paties išrastu lietuvių kalbos dialektu, keliančiu nuostabą, „Šmaravėjaus nuotykiai“. „Durlaužys ketino visas gyvenimo mokyklos turbinas nukreipti į farvaterį, ir vienu ypniu parsiversti moterį ant keturių pedipalpų. Jo vienmarškinė kunkva šipėjo mėnesienoje, lygi ir įsitempusi kaip snieginio žiraflio mauritonas.“ – taip skamba pasakojimas naujojoje knygoje.   Vis dėlto mums įdomesnė yra pirmoji knyga „Stabmeldžio memuarai“, kurioje kalbama ir apie Anykščių realijas. „Šilelio“ skaitytojams D.Žičkus pasakoja apie šią savo knygą.

Knygą rekomenduoja netikintiems Dievu

– Kodėl rašei ir kiek maždaug laiko rašei knygą?

– Aplinka kalta. Dar „profkės fazėje“ teko nugirsti, kad neblogai rašau. Rašinėdavau visokias panegirikas grupiokams ir pagiriamuosius žodžius dėstytojams. Nors, kiek atsimenu, pirmieji charmsiški (Daniilas Charmsas – rusų absurdo literatūros klasikas, – red. pastaba) bandymai prasidėjo dar vidurinėje, kai su Ramanecku užuot klausę diktanto, matuodavomės pas ką daugiau kosmoso. Siuntinėdavom raštelius vienas kitam per visą klasę ir abu verkdavom iš juoko nuo nesąmonių. Tik tokiu būdu sugebėdavome apsieiti be triukšmo.

Knygos aš niekada nerašiau arba rašiau ją visada. Tiesiog būdavo gaila minčių, todėl nepatingėdavau pasistengti, kad jos neprapultų. Ilgainiui susikaupė toks archyvas, jog į knygą nelabai sutalpinsi. Į vieną bazę pliekiau eilėraščius, įžvalgas, aforizmus, verlibrus, apysakas – bet ką, ką tik užrašydavau. Vėliau atsirado feisbukas – gera erdvė pasišvaistyti tekstais. Iš ten irgi atsirinkau keletą grynuolių.

Taip, kad „Stabmeldžio memuarų“ aš niekada nerašiau. Aš tiesiog rašiau memuarus. Ir teberašau.

– Ar rašydamas galvojai, kas ją turėtų skaityti?

– Pasisodinti įsivaizduojamą skaitytoją – pats jaukiausias momentas rašant knygą. Auditorija, kaip subjektas, yra bevertė – ji neturi dvasios, ji mūsų nepamaitina santykiu. Visai kas kita – išsirinkti vieną vienintelį skaitytoją, pasisodinti jį kitame erdvėlaikio kanale ir išsipasakoti. Įsivaizduojami skaitytojai geri psichologai. Jie visada išklauso, niekada nepertraukinėja, kai reikia juokiasi, kai reikia verkia.

Knygą rekomenduočiau perskaityti tiems, kurie netiki Dievu. Kurie tiki – rekomenduočiau ypač.

– Ar sunku buvo ją išleisti? Sutikai daugiau skeptikų ar palaikytojų?

Vienas vargas. Pradedant kodais, formatais/laminatais, baigiant nugarėlės storiu, puslapių skaičiumi ir puslapių skaičiaus storiu. Bet dabar žinau, po kokias šachtas braido rašytojai. Tikrai sudėtingi reikalai.

Skeptikas, tai tas, kuris rašytoją laiko svajokliu, t. y. durniumi. Jeigu tokių ir pasitaikė, tai skepsis buvo mandagiai nutylėtas. Daugiau buvo įkvėpėjų ir palaikančių.

– Paprastai žmonės memuaruose atskleidžia sunkias vaikystės traumas, kad pasiteisintų dėl savo gyvenimo. Ar tau nebuvo tokios pagundos?

– Tik dėka traumų turime neįkainojamą galimybę tapti tuo, kuo esame. Kodėl? Todėl, kad dalykai be traumų ir be remontų neegzistuoja. Iš čia išplauktų, kad kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais, arba negalima vadinti blogais tų dalykų, kurie nepadarė mūsų blogesniais. Čia pagal Aurelijų, berods, bet bijau pameluoti.

Einšteinas buvo labai išsiblaškęs, Van Gogas ­ beviltiškai prasigėręs, Bodleras irgi. Pateisinti savo gyvenimo negalėjo nė vienas iš jų. O tokių daug.

Mes netektume jų visų tą pačią akimirką, kai jie pateisintų savo gyvenimą. Netekę jų visų, netektume žmonijos. Liktume rūšimi.

Psichoanalizė gali išmokyti matuoti sapnus, bet ji negali duoti gyvenimo.

– Užsiimi ir tapyba. Nenorėjai pats iliustruoti savo knygos?

– Ne. Pas mane tapyba be siužeto. Niekada nežinau, kur „nusipaišysiu“. Keliauju, kur dažai veda, pernelyg nesukdamas sau galvos. Man tai svarbiau dėl pačių būsenų, negu dėl rezultato. Bet ateityje tikiuosi išleisti knygą su iliustracijomis: jeigu pasijungs koks imlus beprotis kosmosų papaišyti.

– Kas vertingiau tau – išleisti naują albumą ar knygą?

– Prieš kokius dešimt metų būčiau sakęs, kad knygą. Deja, skaitomąją knygų funkciją keičia dekoratyvinė. Paveikslo nepamatyti sunku, jeigu jis ten yra. Dainos irgi neįmanoma neišgirsti, jeigu ji atliekama. Su knyga kiek kitaip: knyga – kantriausias menas, ji gali voliotis malkos pavidalu metų metais ir neturėti nė vienos pretenzijos į meną. Knygomis juk garvežius kūrendavo.

Muzika yra tapyba laike, muzikos kūrinys reiškiasi ne konkrečioje įrėmintoje drobėje, o visoje aplinkoje. Tiek vidinėje, tiek išorinėje. Renkuosi muziką. Ji lavina emocinį intelektą, gerina regimąją atmintį.

Muzika ir knyga – puiki kombinacija.

– Parašyk žinutę…

– Ir, naudodamasis proga, norėčiau perduoti šiltus linkėjimus anytai, tetai Valerijai, svainiui Leonui, Radviloms, Sapiegoms ir visiems regiono šešurams bei svočioms. O jeigu rimčiau – ačiū už įdomų pokalbį ir atsiprašau už juodąjį humorą.

Knygoje – Anykščių realijos

Pateikiame keletąD. Žičkaus knygos ištraukų.

XXX

Į bažnyčią močiutė nusitempdavo retai, bet užtikrintai.

Sako, gyvenimo mačiusių skliautai negniuždo – nebėra kur.

Mane gniuždydavo. Visų pirma tylos netikrumas.

Tyla bažnyčioje būdavo kažkokia nuodinga, kitokia nei namie. Ji trenkė pavojum, nerimu ir primindavo pagrabinių gėlių kvapą iš tos procesijos, kurios priekyje buvau pastatytas nešti nuotrauką juodu kaspinu. Toks mažas, o jau pirmesnis už kunigus.

XXX

Mokykloje iki šeštos klasės nepažinojau kito pažymio kaip penketuką. Nuo to ir kentėdavau. Tampydavo motina po visokias pirmūnų šventes kaip pliušinį meškiuką.

Su elgesiu situacija buvo kita. Neklausydavau jokios komandos, mokytojus tujindavau, o pažymių knygelėse niekad nebuvo vietos naujoms pastaboms. „Rusų k. pamokos metu trukdė dirbti visai klasei, užsispyręs, neatsakinėjo“, „Dainius nusikalto tualete“, „Dainius krečia nelabai malonius pokštus draugams“, „Prispjaudė Editos kibiriuką“ ir taip toliau. Dainius Dainius Dainius.

Tėvų susirinkimai būdavo motinos baisiausias košmaras. Kiekvieną kartą grįždavo apsipylusi ašarom ir iki vidurnakčio tardydavo bandydama aptikti klaidą ar defektą.

Ne kartą ten lankėsi ir be susirinkimo. Šiaip, pagal iškvietimą. Kai Antanui lūpą prakirtau arba kai Daugirdaitei kelnes numovėm, arba kai su Prusakovu sporto sa lės langus akmenimis išmalėm. Kaip dabar atsimenu: kažkas leptelėjo, kad nedūžtamas stiklas.

Už tai tekdavo atsiimti. Lupdavo motina taip, kad visas kvartalas girdėdavo, bet nesigailiu. Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Sakysit ne? O su kuo lyginti? Su Barnevernet?

XXX

Per matematiką miegodavau, o per biologiją lakstydavau aplink stalą, kad Slavinskienė neturėtų galimybės išgrūsti lauk. Istorikę Magylienę pavadinau buldogu, o auklėtoją Backevičiūtę – karpa. Už tai, kad jos irgi prasivardžiuodavo.

Apie muziką patylėsiu. Galima būtų klipus filmuoti. Kai reikėdavo dainuoti – kalbėdavome, o dainuodavome, kai reikėdavo kalbėti. Maža to, žaisdavom „sifą“ su pašvinkusia kempine ir lauždavom rankom.

Kartą taip užpjoviau, kad trūko net Sičinienės kantrybė. Ji sugalvojo planą chuliganą kaip manęs atsikratyti nors penkiolikai minučių.

Užrašė nusiskundimą su tokia pabaiga: „tėvų parašas:“, ir išsiuntė mane už jūrų marių to parašo parnešti. Kad atvėsčiau.

Parlėkiau namo – iki mokyklos man šimtas metrų, motinos neradau. Užtai radau šiltą tėvą, nuo ryto prisprogusį.

–Tėte, – gavau pastabą. Reikia, kad pasirašytum.

–Aik aik ? Duok.

Tėvas pasiėmė pažymių knygelę, nusitaikė parkeriu ir, sukaupęs dėmesį, perskaitė turinį. Apie alų ten nieko neminėjo.

„Žičkus“ – užrašė tėvas po pastaba spausdintinėmis raidėmis. Paženklino teritoriją. Ore. Neprisireikė net kieto paviršiaus.

Taip iš tėvo paveldėjau Žičkaus titulą. Tiesiog Žičkaus.

O Sičinienė po šiai dienai galvoja, kad aš neturiu klausos.

X X X

Pirmas ansamblio D. koncertas gyvenime ir Anykščių rajone. Burbiškis. Gūdūs devyniasdešimt ketvirtieji.

Susirinko aitriausi gerbėjai iš visos Lietuvos, abi Burbiškio aludės pajuodo nuo kranklių.

Snigo kaip iš skerdžiamų rojaus pagalvių. Pūga siautėjo visą parą, užpustė visus patvorius. Sniego iki kelių, todėl ir aparatūra atvažiuoja bent trimis valandomis vėliau nei planuota.

Pats pastatas, kaip ir visuose Lietuvos kaimų kultūrnamiuose, dalinai apleistas. Visur pilna tuščių patalpų, vėjai šniokščia kiaurai išilgai.

Pažiro krankliai po tuos užkaborius taborais, visos erdvės praktiškai tapo užkulisiais – visur konservai ir daina. Buteliai žvanga, o aparatūra nesikuria. Nepritaikyta Sibiro sąlygoms.

Kol užkūrė, minia ne tik pasiekė deramą kondiciją, bet dar ir metalovai įmėlo nuo hipotermijos. Mauroja visi garais kaip slibinai, reikalauja metalo.

Nu ką, liko įgarsinti būgnus ir važiuosim. Einu ieškoti savo lazdelių. Prasimiklinsiu. Jaudulys. Pirmas koncertas.

Repetuodavom tais laikais „Anykščių vyno“ salėje. Turėjau puspalaikį mušamųjų komplektą, kurį susikroviau praktiškai iš atliekų. Lazdelėms irgi turėjau atskirą filosofiją: droždavau jas iš ko pakliuvo. Neturėjau nė žalio supratimo, koks turi būti lazdelės ilgis ir forma. Įprastai nusidroždavau kiek ilgesnes, kad lengviau lėkštes pasiekčiau.

Užeinu į vienus iš apartamentų, sėdi kažkokia brigada, matomai muzikantai, šildosi. Nieko sau – ant stalo laužą susikrovė, užkūrė ir šildosi. Dūmų pilna.

– Ė, chebra, čia lazdelės buvo tokios ilgos, nematėt?

Keistas mykimas. Kažkokie įtartini. Kaip katinai į miltus pridirbę akis pučia. Iš ko gi jie čia tą laužą, įdomu, kūrena…

Kaip suprantat, teko groti normaliomis lazdelėmis, kurias kažkokiu miglotu būdu perleido vienas kolega muzikantas.

Ir sukaitinom visai neblogai. Debiutas buvo nuoširdus, šaltas ir aršus kaip pūga.

Mindaugas PELECKIS, rašytojas, filosofas, mitologijos ir muzikos tyrinėtojas.

 Vertingas grobis juodmetalio gerbėjams

Lietuvoje apie šiuolaikinę (ne klasikinę) muziką knygų išleista labai mažai, todėl kiekvienos pasirodymas – tikra šventė. Ypač, jei knygą parašo žinomos grupės autorius, kaip yra šiuo atveju. Stabmeldys ne tik puikiai valdo plunksną, turi gerą humoro jausmą bei atmintį, bet ir suteikia neįkainojamą progą perskaityti vienos žymiausių mūsų šalyje šiek tiek stigmatizuojamo „black metal“ grupių istoriją: be cenzūros, taip, kaip ir turi būti rašoma. Šie memuarai – itin vertingas „grobis“ visiems muzikos tyrinėtojams ir, žinoma, „black metal“ (juodmetalio) gerbėjams. Viliuosi, kad knygos pasirodymas paskatins tokių memuarų pagausėjimą – juk apie žymių, ypač pogrindžio (kadaise) grupių gyvenimą mes žinome išties mažai, o ir ši informacija išsibarsčiusi po elektroninę erdvę. Ačiū Stabmeldžiui už įdomų tekstą, o jo komandai – už puikią muziką.

 

Ugnius LIOGĖ, šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos „Dangus“ įkūrėjas ir festivalio „Mėnuo juodaragis“ organizatorius.

Nesumeluota pogrindžio muzikos istorija

Skaičiau su didele nuostaba ir malonumu. Autentiški garsaus juodmetalio scenos vilko jaunystės patyrimai, kuriuos skaitant vietomis paskausta plaučius nuo juoko, nuostabi beprotybė suvilgo akis, tačiau tuo pačiu žavi ir visiška tikrove. Pačiam kai kuriuos tų nuotykių teko matyti ir tegaliu patvirtinti – tai gryna tiesa. Iš juodai balto undergroundų archyvo perkelta į spangstančius puslapius su pasakiška Stabmeldžio atmintimi ir iškalba, kaip medum patepta. Ne veltui Dainius. Nuo Anykščių šilelio atvilnijanti kalbos raiška čia yra aukščiausios prabos, gamtiška ir rupi, kaip ir išpasakotos istorijos. O jau skalsa ir ritmas sakinių – ne veltui būgnininkas. Antanas Vienuolis su jaunuoju Baranausku dausose turėtų pakelti taurelę ir apie tai parūkyti. O kai tamsybių karys, pragaro žiniuonis, „Dissimulation“ širdis knygą pabaigia tardamas AČIŪ TAU DIEVE, supranti, kad išties – atsitiktinumų nebūna. Tai įdomiausia ir tikriausia mano skaityta pogrindžio knyga.

 

Parengė Linas BITVINSKAS

 

 

8 komentarai

  1. Vat interepesna man, ką šios kūrybybencijos klausimentais pasakytų Audronis Gustas? 🙂

  2. per daug parūkė…

  3. su muzika nelabai sekesi, bet ir su rasymu ne kaska…

  4. FAKTAS KAIP BLYNAS

    Ligos simptomų apstu, o va diagnozės iki šiol nėra. Netvarka!

  5. Man labai patiko, gerai raso, cia jums ne biliunas ar vienuolis

  6. Šaunuolis Dainius.Bent jau kažką kuria žmogus.Tegul tie,kurie neapsinarkašine pabando ką nors sukurti.Ne jie tik loti moka savam kaime.Sekmės Dainiau ir geros kūrybos ateityje.(Beje,kur galimėtu įsigyti Dainiaus knygų?)

  7. nesijuokit, panasu, kad lygiai viena knyga gali kaskas nupirkti.

  8. kada dirbt prades

Komentuoti: tai Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.