Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė: „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“

Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ herojės tikroji gyvenimo istorija.

Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai… Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstantis grįžus į sovietinę Lietuvą.

Knygų lentynoje už stiklo matau tėvelių, brolio, vyro nuotraukas. Matau juos jaunus ir gražius. Nebūna vakaro – nesvarbu, ar aš pavargusi, ar ne – kad apie vidurnaktį eidama gulti jų visų neperžegnočiau. Tėvelį žegnoju į Rytus, kur atgulęs jo kūnas. Visus kitus – į dabartinių jų „butų“ pusę Karmėlavos kapinėse. Tada pasisuku ir sakau: „Viešpatie, ačiū tau už šią dieną, kad dar galiu juos peržegnoti.“

Augau šeimoje, kurioje tvyrojo meilė ir rūpestis vaikais. Dabar man rūpi dukra, anūkai bei proanūkiai – kiekvieną akimirką. Tramdau, tramdau save, o kai jau nebegaliu iškentėti, skambinu. Turiu išgirsti bent žodį, kad šiandien jiems viskas gerai. Nežinau, ar tai juos erzina, ar ne, trukdau ar ne. Bet man to reikia.

Papasakosiu jums savo gyvenimą. Pasakosiu ne kokį paminklą norėdama pasistatyti. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti. Ir už tuos, kurie išmirė vagonuose bei Arktyje, kurie neužaugo, neįsimylėjo, nesukūrė šeimų ir nesusilaukė gražių vaikų. Už sušaudytus tėvelius, mamas, mirusiuosius badu. Už visus sugrįžusius, kurie buvo engiami ir neturėjo normalaus gyvenimo.

Tai vieno vaiko, patyrusio ir suaugusiajam sunkiai pakeliamus išgyvenimus, prisiminimai. Kiekviena šeima, kiekvienas šalia esantis žmogus turi savuosius – savaip jaučia praeitį. Nė vienas iki galo nežinome, ką kitas mąsto apie tą patį įvykį, tą pačią dieną, valandą. Visų bus ir kitokie jausmai. Mano – tokie. Gal ką nors ne taip supratau, ne taip prisiminiau, todėl ne dėstau faktus, o pasakoju, kaip anuomet jaučiausi.

Vestuvinis tėvelio žiedas

Vilkaviškio stotyje stovime antra diena, žmones į mūsų vagoną kemša ir kemša. Žinoma, ir į kitus. Mamytė, iš kažko gavusi lapeliuką popieriaus, užrašo mūsų giminių adresą ir išmeta pro langelį. Kaskart, kai prisimenu tos dienos įvykius, susigraudinu nuo žmonių gerumo. Kažkas, mūsų nė nepažįstantis, pasikinkė arklius ar sėdo ant dviračio ir iš Vilkaviškio nuskubėjo į tėvelio sesers kaimą perduoti raštelio…

Mano tetėnas, į vežimą pasikinkęs porą arklių, atidarda į Vilkaviškį, paskubomis sugriebęs keletą mūsų daiktų. Eina palei ešeloną, pro kiekvieno vagono durų plyšį klausinėdamas, ar nėra Valaitienės. Pagaliau mus suranda, bet tą pačią akimirką traukinys lėtai pajuda. Sukantis ratams tetėnas lekia šalia ir pro plyšį mums svaido drabužius, kuriuos atsinešė persimetęs ant rankos: mamytės demisezoninį, mano žieminį, išaugtą brolio žieminį paltuką, mamytės kailinius. Dar spėja įkišti mūsų puodą sriubai medine rankena, jo dugne geltonuoja sviestas. Ir viskas, traukinys padidina greitį, tetėnas atsilieka.

Stovime Naujojoje Vilnioje. Pro pravertų vagono durų plyšiuką išsmunku lauk, mamytė nespėja sugriebti. Naujosios Vilnios stotyje daugybė bėgių ir peronėlių. Ir nors mūsų ešelonas užkištas kažkur toliau, bet prie jo – tiršta žmonių. Eina, rėkia, galvas iškėlę, klausinėja, ieško saviškių. Jau 1941-ųjų birželio 15 ar 16 diena. Lekiu šaukdama tėvelio pavardę, sargybinis su šautuvu – paskui. Pagaliau viename vagone, pilname šlapių nuo prakaito pusnuogių vyrų, tėvelis atsiliepia, kažkaip prasibrauna artyn ir skubiai beria žodžius: „Tik laikykimės. Turime pasimatyti. Tik tu, vaikeli, valgyk, kad ir žolę, gal rasi valgomos. Tegul Romas globoja judvi su mamyte, jis dabar bus vyras šeimoje.“ Tada įspaudžia man į ranką gabalėlį kumpio, nusimauna vestuvinį žiedą ir įduoda: „Gal mamytė už jį gaus valgyti.“

Čia mūsų pokalbis nutrūksta. Sargybinis prilekia, nustumia mane, parvaro ir įšveičia į vagoną pas mamytę ir brolį.

Kažkurioje stotyje per garsiakalbį išgirstame, kad prasidėjo karas. Visos mūsų vagono mamytės svajoja, kad vokiečiai subombarduos bėgius. Veltui. Ešelonas nepaliaujamai tolsta nuo Lietuvos. Apie Birželio 23-iosios sukilimą niekas nežino, nežinos ir visus tremties metus. Neabejoju: jei tėvelis dar savaitėlę būtų slapstęsis, likęs nesuimtas, neišvežtas, būtų prisidėjęs prie pasipriešinimo. Juk tie vyrai, su kuriais mano tėvelis, patriotas, savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, ateidavo vakarais, be abejo, jau būrėsi kovai.

Vagonai darda į Rytus. Atmenu karštį, troškulį, ankštumą, bet labiausiai – neapsakomą gėdą, kai visiems matant man, trylikametei, tenka savo „reikalus“ atlikti į skylę vagono grindyse.

Kartais kas nors trumpam užleidžia savo guolį, kartais duoda kelias minutes pakvėpuoti pro viršutinių gultų langelį. Kažkodėl iš atminties iškyla Šakių krautuvininko Goldofto šeima, vagono gale užėmusi visą viršutinį aukštą, jie turi gero maisto ir daiktų, lyg būtų išsirengę į ekspediciją. Gal buvo perspėti, kad išveš?

2 komentarai

  1. Kiek sąžiningų ir gabių žmonių buvo isniekinta ir sunsikinta. Vardan ko… Del idiotų, kurie buvo valdžioje. Kiek nelaimingų ir isdraskytu šeimų….

  2. o dabar ne tas pats

Komentuoti: AA Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.