Ir gelbėk mus nuo pikto

I
Iš nugirstukų Palangoje: stovi mergina prie maximos ir pardavinėja uogas. Praeivis klausia, iš kur uogos, mergina šypsosi – iš Ispanijos. Tas pirkėjas draugiškas, o ir mergina graži, kodėl nepakalbint.
– Patinka Ispanija? – teiraujasi vyriškis.
– Labai patinka, praėjusiais metais ten dirbau, – atsako uogų pardavėja.
– O ką, Lietuvoje blogiau?
– Čia žmonės pikti, o ten visi šypsosi.

II
Monsinjoro K. Vasiliausko atsiminimuose irgi apra¬šytas epizodas, kaip jis, grįžęs iš Sibiro lagerių, išlipęs Vilniaus geležinkelių stotyje, pasivaikščiojo po Vilnių. Kai pamatė, kaip čia elgiamasi ir bendraujama, norėjo apsisukęs grįžt į lagerius, nes ten buvę daugiau meilės ir šilumos.
Pernai, grįžęs iš Jokūbo kelio Ispanijoje, taipogi sunkokai adaptavausi, po patirtos visiškai kitokių santykių kokybės. Sunku buvo vėl vilktis šarvus, supratus, kad čia Lietuvoj „nepasidžiaugt susirinkom“, kad tuoj tuoj gausi.

III
Tokių neigiamų pavyzdžių turbūt kiekvienas galėtų įvardint begalę ir konstatuoti, kad, deja, esame sovietmečio traumuota bendruomenė, labai lėtai gyjanti, tuo pat metu „pykčio kultūrai“ vis dar užimant dominuojančias pozicijas žiniasklaidoje, interne¬tiniuose komentaruose, valdžios žmonių debatuose. Kaip danguje, taip ir ant žemės – ir maldos čia nedaug tepadės. Niekas mūsų neišgelbės nuo pikto, kol kažkam (turbūt pačiam piktajam?) tai naudinga. Kol nesigelbėsim patys.
O sąmoningas atsisakymas pykčio – ilgas procesas. (Beje, smagiai prasidedantis, ypač tai matau jaunuose žmonėse, atvažiuojančiuose į mūsų kūrybines stovyklas. Susitikimuose mokyklose.)
Kaip alternatyva „pykčio kultūrai“ galėtų nuskambėti citata iš seniai A.Stonio filme užfiksuoto tėvo Stanislovo pamokslo Dotnuvoj, kuriame vienuolis teigė, kad „Dievas yra džiaugtis“. Taip paprastai – vienu veiksmažodžiu įvardino siekiamybę, būseną, kurioje susipažįstama su Dievu.
Matyt, jie ten Ispanijoje geriau su Dievuliu susipažinę. O mes tarsi įstrigę Didžiajam Penktadieny, be sekmadieninės malonės, tik su užsikapoto Žilvino kančia ir skauduliu.

IV
Aprašinėt, kaip blogai, aišku „smagus“ lietuviškas užsiėmimas, vienok norėtų¬si kažką ir nuveikti, kad būtų kitaip. Tik ką? Ir kas galėtų tai pasiūlyti, kad būtų išgirsta.
Deja, nėra piliečių pasitikėjimą turinčio visuome¬ninio sambūrio, kuris galėtų tai inicijuoti. Vis svajojasi, kad bent nacionalinių premijų laureatai galėtų imt ir susiburti, pradėt postuluoti ir de-klaruoti esmines laikmečio pilietines, etines nuostatas. Kur dabar viešas rašytojų, teatro ar kino žmonių žodis? Išsidalina premijas ir vėl į krūmus? (Vieninteliai nepremijuoti ir rimčiau šia kryp-timi veikiantys žurnalistai – E.Jakilaitis ir A.Tapinas, tai gal jiems reiktų premijas pradžioj, kad paskui suburtų ką nors dar ženklesnio?)
Kita vertus, dideli pokyčiai gali prasidėt ir nuo mažų, visiems suprantamų simpatiškų žingsnelių. Kažkada rašytoja V.Juknaitė kalbėjo per radiją, esą didelių dvasinių atgimimų Lietuvoje nesure-žisuosi, užtektų pradėti laiptinėse kaimynams sveikintis ir nusišypsoti.
O jei dar pradėtume kaimynų, gatvių šventes organizuotis, kaip kokiame Briuselyje, kur prie namų vieną dieną metuose sustatomi stalai ir vieni kitus vaišina, bendrauja, kalbasi. Nuo tokių mažų dalykų gal prasidės ir didesni?

V
Pyktis manding kyla iš baimės, nesaugumo. Tiedu jausmai peršami pro visas ertmes nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų. Buitinis ir politinis apokaliptizmas ir yra „gerasis“ bulva¬riškos žiniasklaidos pranešimas spaudai, nuodai, nuolat kapsintys į smegenis.
Bet pyktis irgi būna dvejopas – jeigu jis kyla iš silpnumo, bejėgystės, tuomet iš¬šaukia destrukciją, savigailą ir pavydą, norą keršyti. Šis stribiško mentaliteto gydymas gana sudėtingas. Juoba nenaudingas, nes piktajam neša pinigus, todėl vis dar populiarinamas žiniasklaidoje, ypač nekontroliuojamuose trolių komentaruose.
Tačiau pyktis gali būti ir kūrybiškas – jeigu kyla iš jėgos, nesusitaikymo. Tai geras pyktis. Kai užuot įsijungęs į pamazginių komentatorių gretas, maišančius su žeme visus, kuriem nors kiek pasi¬sekė, pats imiesi veikti. Net nebijodamas, kad atsiradus sėkmei ir tave apipils pamazginiai. (Beje, taip ir aš kažkada perpykęs ėmiausi vasaros stovyklų, supratęs, kad neturiu ko tikėtis paramų filmams iš valdžių, kad turiu ir pats susikurti kokią nors prasmingesnę ūkinę/kūrybinę veiklą, nepriklausomą nuo valdiškos paramos.)
Stebiu savo marčią, bene geriausią Lietuvos edukologę Austėją ir matau, kad sistema, užuot pasidžiaugusi ir pasimokius iš jos, pasiskolinus patirtį, kitąsyk ima kenkti, bando naikinti. Ir taip yra su visais nors kiek ką nors darančiais ir pasiekiančiais avangardinėse (ateities Lietuvos) pozicijose, tarsi egzistuotų prasikeikimas, kad gabesniems tai nebus leista. Kaip jau neleidome V. Orvidui, S. Lozoraičiui, J. Mekui, L. Donskiui ar daugeliui kitų atlikti Lietuvoje ryškiau transformuojantį judesį.
Užsikapojimo kultūra tebeklesti, tad didžiausia tikimybė vaikai, paaugliai, kad jie auga ir užaugs kitokie. Į juos ir reikėtų daugiausia investuoti.

VI
Tad toji mergina, pardavinėjanti uogas prie maximos, ir turėtų būti valdžių – tiek pozicijos, tiek opozicijos, tiek žiniasklaidos – pagrindinis rūpestis. Gal pozicijoms ir opozicijoms šį klausimą reiktų spręsti vieningai, kaip padėti tai merginai, kad ir čia būtų šilta tarsi Ispanijoje, bent jau santykių prasme.
Ta proga vis prisimintinas šviesios atminties Leonidas Donskis, kurio antrąsias mir¬ties metines minime. Jo 2006 metais sudėlioti atsakymai į „Baltosios anketos“ klausi¬mus nei kiek nepasenę, vis dar skaudžiai aktualios Leonido mintys:
„Reikia keisti bendrąją šalies atmosferą. Kažką daryti su informacine erdve, ku¬ri kasdien Lietuvą vaizduoja kaip kosminės katastrofos ištiktą šalį. Juk neįmanoma gerai jaustis šalyje, kurioje socialinė patologija, smurtas, kriminalinės kronikos ir politiniai skandalai traktuojami daug rimčiau ir pagarbiau nei intelektualinis gyvenimas ir kultūra. Dar linksmiau darosi, kai išgirsti, kad TV ir spaudos bosai su šventu įsitikinimu įrodinėja, kad tai ir yra tikrasis medijų demokratizmas. Aš pats išvykęs į konferenciją ar dėstyti užsienyje nuolat mėgaujuosi Vakarų šalių spauda ir televizija – ypač britų. Kažkas yra aiškiai išsiderinę mūsų viešojoje erdvėje. Joje Lietuva atrodo gan nepatraukliai. Gerai, jei nekreipi dėmesio į kreivų veidrodžių salę ir gyveni autentiškais dalykais – nuostabiu Lietuvos teatru, jos gera literatūra, daile ir akademine muzika. Bet ką daryti, jei neturi kur saugiai pasislėpti nuo tos brukamos destrukcijos ir tavo jauseną aktyviai veikia bei formuoja šalies viešasis gyvenimas arba išplitęs socialinių santykių modelis? Tada liūdna. Mes turime kažką daryti iš esmės keičiant bendrąją šalies sociopolitinę ir sociopsichologinę atmosferą.
Lietuvos valstybės švietimo politika manęs irgi netenkina. Ji yra orientuota į kvalifikuoto vykdytojo ir sens-tančių žinių prikimšto funkcijų atlikėjo, o ne kūrybingo ir nestandartiškai mąstančio žmogaus ugdymą. Mūsų mokyklos ir universitetai neugdo lyderystės, atsakomybės ir da¬lyvavimo etikos. Kas keistina? Visų pirma, pats požiūris į švietimą. Mūsų šalyje iki šiol negerbiama mokykla, edukacija ir išsilavinimas. Visos liaupsės tėra gražus fasadas ir žodžiai. Pakanka pasidomėti, kaip traktuojami mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai Lietuvoje, kad suprastum, kokia nepagarba klesti sferoje, kuri, mano giliu įsitikinu, bus lemtinga mūsų šaliai – arba mes novatoriškos edukacijos dėka pasieksime lūžį ir tapsime inovacijų ir aukštos kultū¬ros šalimi, arba mūsų laukia antrarūšės ir nuo Vakarų toli atsilikusios šalies ateitis. Šiuo metu turime švietimo politiką, kurioje nematau nieko, išskyrus greitą ir meistrišką ES dokumentacijos, biurokratinių praktikų ir struktūrinių fondų įsisavinimą.“

Vytautas V. Landsbergis

(„Šilelis“ Nr. 43 (1160))

8 komentarai

  1. Jau apie marčia austeja ,galejo nutylet,bet velgi lanzbergiu dinastija,turi but geriausia .

  2. ko cia sitas vel apie Anykscius laizosi?

  3. che che, kompensacija už nusavintą nekilnojamąjį turtą visada gerai…che che

  4. mus nuo tavo giminelas

  5. Labai geras straipsnis. Žiniasklaidos paveikti komentatoriai rašo tokius komentarus, nes nebegalvoja savo proto likučiais. Kad visi kažką nuveiktumėm Lietuvos, Anykščių labui kasdien nors po mažą trupinėlį…
    Labai geras pasiūlymas pasisveikinti, nusišypsoti laiptinės kaimynams. Šitą tai tikrai galim. Nuoširdi šypsena iššauks atsakomąją šypseną ir akyse pašviesės. Pamatysim ir daug gerų dalykų, vykstančių mūsų aplinkoje.
    V.V. Landsbergis dar nepraradęs vilties, prisidėkm prie jo.

  6. pats nuotraukoje nesišypso…

  7. teveli nuvezei i Kavarske mokytoju suarganizuota svente

  8. Nenoriu lankytis Anykščių turguje,netyčia užkliūdžiau kiaušinius, tikrai nesudaužiau nei vieno,bet tas vyras kiaušinių pardavėjas ant manęs suryko,-„uzsidėk antrus akinius,kad žabala esi“.Atsiprašiau ir susigėdusi ,susigūžusi nuėjau.Kada apsilankydavau turguje vis žvilgtelėdavau į tą vyrą tik jis jau pardavinėdavo ne kiaušinius,o obuolius.

Komentuoti: Be żodżiu Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.