Jėzus ima ir pataiko tiesiai į skaudžiausią vietą – širdį. Dėl visų kitų dalykų dar ištvertume, pakęstume tai, kas ne taip šilta ir malonu. Bet svarbiausia, kad niekas nejudintų mūsų asmeniškų, uždarytų, akylai saugomų slaptaviečių… Mokytojui nereikia mūsų paviršutiniškumo, išorės, bandymo vaidinti, įtikti, įsiteikti, bandymo būti kuo kitu, bet tik ne savimi pačiu.

Juk daug kartų bandome apgauti rodydami galią ir įtaką, savo pirmumą ir teisę, neklystamumą. Užsidedame kaukes ketindami pasislėpti nuo Dievo, savęs ir kitų. Dažnai tai puikiai pavyksta ir atrodo, kad taip ir turi būti VISUOMET. Þaidžiame savo gyvenimą ir atrodome nuostabiai sau. O širdį slepiame. Èia jau privatus reikalas, nėra ko nosį kišti, domėtis tuo, kas užrakinta.

Jėzus nežiūri į tokius mūsų žaidimus ir nusiteikimus. Tik mums patinka visokius asmeniškumus narplioti. Gaila, pikta, bet Mokytojas klausia apie širdies atvirumą, apie bendrystę. Jis nepaliauja belsti. Įkyrūs tie Jėzaus pamokymai. O svarbiausia, nenorim tikėti, jog Jis pažįsta geriausiai mus ir mūsų skaudulius, įvardija ir prisiliečia prie to, kas skauda. Todėl ir pikta, kad tai jautru, tai asmeniška ir tik mes, o ne kas kitas gali šeimininkauti širdies tyloje ar triukšme. Tai tik mūsų kontroliuojama zona. Pašaliniai neįleidžiami.

Evangelija jokiu būdu neragina mūsų atsisakyti geros kavos puodelio, įprastų ritualų, gardesnio kąsnelio… Tai įprasta ir labai žmogiška. Jėzus nesudaro mums specialaus valgiaraščio. Jis tik ragina saugoti širdį nuo to, kas laikina, kas apsunkina, kas užtemdo žvilgsnio skaidrumą.  Gyvename ir kasdienybėje prisirenkame įvairiausių niekų, kurie trikdo kelionėje. Jėzus ragina atsitokėti, laukti, budėti, būti pasiruošus, kad vėl nereikėtų burnoti, jog pavėlavom, negirdėjom, nebuvom perspėti, kažko pritrūkom.

Sunku išlaikyti tokią linksmą ir laisvą širdį. Paslepiam joje, uždarom tai, kas sunku, ko nenorime rodyti kitiems. Taip ir varginamės, kankinamės. Iš kur tos kantrybės, to pasitikėjimo gauti? Kiek daug toje širdyje susireikšminimo, nereikalingų įsižeidimų, barnių, dvejonių, nepasitenkinimo, pykčio ir nevilties. Visa tai tikrai trukdo gyventi. Taip sunku atleisti, viską pradėti iš naujo, bandyti palinkti nereikalingus mažmožius, nesustoti prie nuoskaudų… Vėl naujai susitikti su žmogumi, kuris kitaip elgiasi, kitaip mąsto ir neklauso mano diktato. Esame linkę nebendrauti, nurašyti, padėti tašką ten, kur negalime valdyti.

Mokytojas ragina atverti, išlaisvinti savo širdį, kad pajustume gyvenimo skonį. Kad vėlei iš naujo džiaugtumės laimėjimais, žmonėmis, kūryba, gyvu tikėjimu ir pasitikėjimu. Toji apsunkusi širdis tik ir liepia stovėti vietoje, nejudėti, nieko neieškoti, nieko nekeisti, o tik niurzgėti, kad viskas blogai, kad jokių vilčių nėra, kad nėra prasmės pajudėti.

Laikinumai mums visados atrodo patikimesni ir gražesni, juos norisi rinktis, apsikrauti, apsidangstyti ir galiausiai nebematyti Dievo, tik SAVE. Jėzus provokuoja rinktis sveiką gyvenimo būdą, laisvę pasakyti tai, kas skaudu ir kas gera, nebijoti kaitos ir naujumo. Atsisakyti sustabarėjusių, negyvų, šabloniškų jausmų, elgesio, žodžių. Nebijoti tiesos pirmiausia apie save.

Tik laisva širdis gali kitaip jausti ir priimti tikėjimo dovaną. Dovaną, leidžiančią asmeniui išsiskleisti, atsiverti santykio su Dievu ir žmonėmis artumui, kūrybai, džiaugsmui kitais, jų laimėjimais, pastangomis ir pergalėmis. Laisva širdis leidžia nebūti vienam, įsileisti Kūrėją ir kūrinius, neprisirišti prie žaizdų ir klaidų… Suspėsim per Adventą. Sustiprėsim, būsim tvirtesni, laisvesni, nieko nebijosim. Širdyje atsiras naujos vietos Betliejaus džiaugsmui priimti.

{mosloadposition trade}