Gyvenimas persikelia į virtualumą

Riba tarp tikro ir netikro katrais būna slidi. Nuo senų laikų žmonės svajojo apie superžmogų, vadinamąjį antžmogį. Paradoksalu, kad šiais laikais tokį sukūrė, tačiau ne ten, kur norėjo, o virtualioje realybėje. Projekte „Netikrų naujienų amžiuje“ skelbiame Brigitos Ramanauskaitės pastebėjimą, kad vis dažniau pats gyvenimas tampa netikras.

Kad ir koks stiprus ir laisvas nuo religijos, bendruomenės ar valstybės būtų antžmogis, aš manau, jog jo egzistavimo terpe tapo ne fizinis pasaulis, o anapusinis (kibernetinis) pasaulis – virtuali realybė.

2003 m. buvo sukurta „Antro gyvenimo“ (Second life) platforma, kurią jos kūrėjai atsisakė vadinti žaidimu, nes, pasak jų, tai yra kažkas daugiau įtraukiančio nei tik žaidimas. „Antro gyvenimo“ platformoje žmonės perka namus, mezga pažintis, tuokiasi, net švenčia savo pseudoportretų (avatar) gimtadienius ir sukaktuves, skaičiuojamas nuo dienos, kai jie įžengė į „Antro gyvenimo“ platformą. Trumpai tariant, grafikos pagalba žmogus susikuria ne tik savo portretą, bet ir visą pasaulį aplink save, kelių klavišu paspaudimu nustato savo pseudoportreto charakterį bei kontroliuoja jo elgesį.

Antropologas Tom Boellstorff, tyręs „Antro gyvenimo“ platformą pastebėjo, kad dauguma žmonių teigia, jog jų tikrasis gyvenimas yra būtent šioje platformoje ir savo gyvenimą realybėje jie apibūdina kaip sapną, iš kurio jie pabunda tik prisijungę prie platformos.

Straipsnyje respondentė Bridgette McNeal yra vidutinio amžiaus keturių vaikų mama, iš kurių du dvyniai serga autizmu, tačiau „Antro gyvenimo“ platformoje ji susikūrė savo pseudoportretą. Čia ji dvidešimtmetė mergina, gyvenanti prabangiuose namuose, kuriuose pilna porcelianinių indų, brangių papuošalų ir įvairių daiktų, kurių ji negalėtų turėti realiame gyvenime. Jos pseudoportretas, kaip apibūdina pati Bridgette McNeal, leidžia jai elgtis savanaudiškai.

Kita respondentė Alice Krueger „Antro gyvenimo“ platformą atrado po to, kai jai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, dėl kurios ji nebegalėjo judėti, tačiau „Antro gyvenimo“ platformoje jos pseudoportretas galėjo leistis vandens kalneliais ir ji jautė realų malonumą dėl šios laisvės.

Dauguma „Antros gyvenimo“ naudotojų yra tie patys gyvenimo nuskriausti žmonės, ieškantys pasitenkinimo alternatyviose erdvėse. Virtualioje realybėje jie gali kontroliuoti net savo lytinį gyvenimą, nėštumą ir „kūno“ reakciją į šį procesą. Už kelias dešimtis realaus pasaulio dolerių platformos naudotojai gali virsti milijonieriais – per dešimt metų žmonės išleido daugiau nei tris milijardus dolerių, įsigydami skaitmeninės realybės valiutos, kuri patenkintų jų pseudoportretų poreikius, o kartu ir jų pačių.

Klausimas, kodėl aš matau čia antžmogį? Virtualioje realybėje visi šie žmonės tikrąja šio žodžio prasme tapo kūrėjais: jie susikūrė savo pasaulį, kartu net savo asmenybę ir kūną, įgyvendino savo neišsipildžiusias svajones ir atsidavė savo aistroms, ką ir skatino daryti Zaratustra, skelbdamas antžmogį. Tačiau „Antro gyvenimo“ platformos naudotojų skaičius ženkliai sumažėjo sukūrus „Facebook“. Taip ši antžmogio egzistavimo terpė prasiplėtė kurdama nebe naują gyvenimą, bet perkurdama esamą socialinių tinklų ir informacinių technologijų pagalba.

Visos naujausios technologijos dabar siekia perteikti kuo tikresnį virtualios realybės vaizdą: 3D akiniai, didesnės raiškos telefonų, kompiuterių ar televizorių ekranai, ausinės, izoliuojančios išorinį triukšmą ir sukuriančios kuo sodresnį ir tikresnį garsą. Visos technologijos pasitelktos tam, kad pašalintų ribą tarp kibernetinio ir realaus gyvenimo, t.y., sujungtų juos į vieną.

Socialiniuose tinkluose žmonės elgiasi panašiai kaip „Antrojo gyvenimo“ platformoje: nuotraukų koregavimo programomis jie patobulina savo atvaizdą, dalinasi savo kelionių aprašais ir nuotraukomis, sukurdami idealaus gyvenimo vaizdą, įstoja į įvairias grupes, taip pasirinkdami savo tikslinę auditoriją.

Socialiniai tinklai yra ir akivaizdus vertybių perkainojimo pavyzdys, viskas įgavo skaitmens formą: žmogaus vertė matuojama sekėjų (follower) skaičiumi, grožis – patiktukų (like) skaičiumi po nuotrauka ir lygiai taip stipriausio kūrėjo vertybinė skalė pritaikoma visiems – jei tu turi daugiausiai sekėjų ir patiktukų po savo pasidalinimu (post), vadinasi, tu esi populiarus ir turi pakankamai įtakos formuoti viešąją nuomonę.
Iš tiesų virtualioje realybėje žmogus yra labiausiai antžmogis, nes šioje erdvėje Dievas tikrai yra miręs – tarp programinių kodų kombinacijų nebeliko vietos moralei, antžmogis tapo savo paties valdovu, galinčiu užblokuoti ir taip iš savo regos lauko pašalinti visus jam prieštaraujančius. Visos vertybės įgavo skaitinę formą – vertinga ir teisinga yra tai, kas turi daugiausiai skaitmenų, kaip pritarimo, ženklo. O kūrėjų dvikova taip pat tapo apsprendžiama skaičiais – galią turi tas, kuris turi daugiau sekėjų. Bet patys tyriausi antžmogiai yra tie, kurie išsižadėjo ne tik savo kūno, sukėlę asmenybes į kelias kodų kombinacijas ir kelis sakinius savo apraše, bet tie, kurie išsižadėjo ir savo vardo. Tokie pagal naujosios religijos papročius apsikrikštiję antžmogiai (pasenusių žmonių rūšies dar vadinami internetiniais troliais (internet trolls)) turi daugiausiai drąsos kovoti su atgyvenusiais moraliniais prietarais, iškilmingai skelbti savo naująsias vertybes ir didžiuotis, jog jos sukurtos tik pagal jų pačių norą bei supratimą, tokie antžmogiai yra tvirčiausiai įsitikinę, jog jie dabar stojo į mirusio Dievo vietą.

Norėčiau reabilituoti Fririchą Nyčę, nes manau, jog sukurti antžmogį jį paskatino liguisti žmonės, kuriems tokios žmogiškumo apraiškos kaip religingumas, dvasingumas ir paklusnumas atrodė silpnumo požymis. Manau, jog antžmogį jis sukūrė naujajam egocentrikui, nuo visų taisyklių bei įstatymų besiginančiam liberalizmu ir žmogaus teisėmis, tad būtent šis paskutinysis žmogus nužudė Dievą.
Taigi, tokiam paskutiniajam žmogui, religiją naudojančiam kaip proto paralyžių, kaip savaiminius atsakymus ir pateisinimą savo amoraliems veiksmams; kaukes pasislėpti nuo tikrojo aš, kuris giliai širdyje turbūt nėra toks geras, o ji taisyti stinga jėgų ir noro; anapusinį pasaulį kaip antrą šansą, leidžiantį „nurašyti“ prastą startą, antžmogis iš tiesų yra išsigelbėjimas. Juk pasivadinęs nauju vardu jis susikuria ir naują savo prasmę, prasmę paklusti savo instinktams, iki šiol laikytiems gyvuliškais. Prasmę kiek įmanoma labiau išlaisvinti savo prigimtį be jokių moralės ar etikos apribojimų ir smerkiantiems sakyti, jog toks yra naujojo žmogaus uždavinys.

Nyčė sukūrė savotišką vadovą, kaip gyventi mirus Dievui, tad visas naujojo žmogaus – antžmogio – mokymas remiasi religijos kritika. Viskas, kas ankščiau buvo aukštinama kaip didžiausias gėris, dabar yra ne tik prilyginama žemiškiems dalykams, bet teigiama, kad yra žemiau to. Tokį įspūdį sukuria aliuzijos į Bibliją ir paniekinamai interpretuojamas biblijinis mokymas.

Vienintelė nuodėmė, kurią gali padaryti antžmogis, tai išsaugoti savo žmogiškumą ir tikėjimą tuo, kuo tikėjo žmogus.

Manau, kad išsilaisvinęs iš dorybių tironijos antžmogis vis dėlto sukūrė tironiją be dorybių, tik liberalizmo šešėlyje ją sunkiau atpažinti, kadangi nebeliko jokių atskaitos taškų. Visi pradėjo kovoti dėl galios ir įsitvirtina tie, kurių galia lengviausiai išmatuojama skaičiais –  tie, kurie virtualioje realybėje yra populiariausi, taip užkirsdami kelią, tam antžmogio mylėtam individualizmui, nes susidarė ta pati viešoji nuomonė, kuri yra visiems primetama, tik priešingai senajai tradicijai, tos nuomonės teisingumą dabar patvirtina stipriausieji iš antžmogių.

Atsižvelgiant į virtualią terpę, kurioje geriausiai atsiskleidžia dabartinis  antžmogis, sakyčiau, jog jis vis dar turi dalį žmogaus, to besislepiančio kaukėmis ir kišančio galvą į smėlį iškilus pavojui, tad drįsčiau sakyti, jog mes esame užstrigę kažkur tarp žmogaus ir antžmogio. Esame pasimetę, kurio veidą reikia maskuoti kaukėmis –
antžmogį slėpti po žmogumi, ar žmogų – po antžmogiu. Kas yra teisingiau – perkainoti vertybes, jei jos prieštarauja mūsų įsitikinimams, ar pakeisti įsitikinimus, jei jie prieštarauja elementariai populiarumo aritmetikai. Kas yra tauriau –  ieškoti kažko anapus, ar priimti tai, kas duota ir lengvai pojūčiais suvokiama?

Brigita Ramanauskaitė

2 Komentarai

  1. Labai aukštom materijom mergužėlė rašo

Komentuoti: ė Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.