Anykščių seniūnas, duodamas interviu radijo stočiai „Nykščiai, teigė, jog buvo laikas, kai rajonas galėjo turėti tokią pat pramonę arba net didesnę kaip Utena.
Tikėtina, jog prieš beveik keturis dešimtmečius Anykščiai turėjo istorinę galimybę tapti išskirtinai fabrikų ir gamyklų „prifarširuota“ teritorija. Tačiau jau anuometinė, sovietinė, valdžia pasirinko kitą viziją – siekė kraštą paversti patraukliu kultūriniam turizmui.
„Mes, anykštėnai atsimename tuos laikus, kai buvo sprendžiama, kur vystyti pramonę – Utenoje ar Anykščiuose. Valdžia pasirinko Utena. Ten atsirado mėsos kombinatas ir alaus darykla, ir kitos įmonės – vien todėl, kad arti buvo geležinkelis. Buvusi rajono valdžia norėjo išsaugoti Anykščių šilelį. Tai pagalvokit, jei prieš tiek metų būtų atėję tokie gigantai pas mus, kaip būtų atrodžiusi mūsų infrastruktūra… Kaip viskas būtų pasikeitę… Atsimenu, kai įmonėje „Anykščių vynas“ dirbo 10 kartų daugiau – apie 500 darbuotojų. „Spartake“ panašiai. Po privatizacijos viskas pasikeitė. Nebeliko rinkos. Darbo vietų buvo ir kitose įmonėse: dvi statybinės organizacijos, „Melioracijos statybos valdyba“, kurioje sezono metu darbuodavosi iki 800-tų žmonių – dabar tokių darbų apimtys daug mažesnės“, – kalbėjo Eugenijus Pajarskas.
Anykščių pramonę ištiko krachas, kai užsidarė sovietų sąjungos rinka, o naujoms niekas nieko taip ir neįstengė pasiūlyti. Stojant pramonei, niekam nebereikalingi tapo ir maždaug 2000 rajono statybininkų.
{mosloadposition trade}
