Rusų teatro aktorius ir režisierius Konstantinas Stanislavskis kažkada yra pasakęs daugeliui žinomą frazę,  kad teatras prasideda nuo rūbinės. O kaipgi kitaip? Juk atėję į renginį bet kurioje kultūros „šventovėje“ mes pirmiausia  užsukame į rūbinę.

Anykštėnė Domicelė Laurikėnienė Anykščių kultūros centre rūbininke išdirbo ilgus du dešimtmečius. Dar ir dabar, praėjus daugiau nei penkeriems metams po išėjimo iš darbo į pensiją, Domutė (kaip pati sakė, taip ją švelniai vadino bendradarbės ir  administracijos darbuotojai)  su švelnumo gaidele balse ir nostalgija prisimena tuos darbo metus.
– Anykščių kultūros rūmuose dirbti pradėjau 1992 metais, tada jie vadinosi Anykščių kultūros namais, o jiems vadovavo Angelė Puikienė.  Buvau įpratusi dirbti moteriškame kolektyve. Prieš tai dirbau vaikų darželyje ir Anykščių sanitarinėje epideminėje stotyje. Kultūros namų direktorė mane priėmė dirbti rūbininke-valytoja, mes dar  ir žiūrovus pasitikdavome, bilietukus tikrindavome. Tad du dešimtmečius dirbau „paltų karalystėje“, valiau patalpas ir plėšydavau bilietų šakneles.
–  Per du dešimtmečius kaip keitėsi žiūrovas, kaip keitėsi apranga, nes kas geriau gali žinoti, kaip rengėsi anykštėnai, jei ne rūbininkas?
– Žinoma, kad per tuos metus daug ką pastebėjau. Keitėsi ateinančiųjų į renginius apranga, keitėsi kultūra, keitėsi ir pats žiūrovas. Kadangi anksčiau renginių nebuvo labai daug, tai į spektaklius ar koncertus iš kolūkių atvažiuodavo kolūkiniais autobusiukais. Kaimo žmonių apranga ir kultūra skyrėsi nuo  miestiečių.  Rajone gyvenančių žmonių nuo miestiečių atskirti jau nebegalėjome apie 2005 metus. Žmonės pradėjo gražiau rengtis, eidami į renginius pasipuošdavo, ypač  moterys.
– Ar teko susitikti su žymiais žmonėmis?
– Jau dabar ir nebesugebėsiu visų išvardinti. Buvo Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Artūras Paulauskas ir dar kitų. Ne visi pas mus nusirengdavo rūbinėje, daugelis tiesiai pas direktorę į svečių kambarį eidavo.  Kažkaip atsimenu Marijono Mikutavičiaus tėtį, kuris buvo atvykęs įteikti mums kažkokio apdovanojimo. Labai malonus žmogus, paklausinėjo, kaip mums sekasi, ar nepavargstame. O ko paprastam žmogui reikia – tik dėmesio ir švelnaus žodžio. Gal todėl iki šiol jį atsimenu.

Plačiau „Šilelyje“
Dalina RUPINSKIENĖ