Anykščių krašto kultūrinė panorama

Tikrieji karo pabėgėliai Anykščiuose nesėdi be darbo

Prieš metus Lietuvą užpūdo įvairiausi „karo pabėgėliai“, daugiausia sveiki, stiprūs vyrai laužantys sienos apsaugą, besibraunantys per tvoras, kovojantys su pasieniečiais. Po vasario 24 dienos, prasidėjus karui Ukrainoje, moterims su vaikais, senoliams teko ieško prieglobsčio po visą pasaulį. Pajėgiantys kovoti, bei dirbantys karo pramonėje vyrai pasiliko ginti šalį. Palikti Ukrainą galėjo tik nepajėgiantys pakelti ginklo. Dalis pabėgėlių prisiglaudė ir pasklido po Lietuvą. Pasak Anykščių rajono vicemero Dainiaus Žiogelio, apie 300 šeimų gyvena Anykščių rajone, tiesa, šis skaičius nuolat keičiasi, nes atsiradus bent mažiausiai galimybei nemaža dalis jų stengiasi grįžta į Ukraina, kiti, suaktyvėjus karo veiksmams viename ar kitame regione, verčiami aplinkybių, atvažiuoja.

Bronius Bušma : „Mūsų daug. Ar patinka, ar ne, gal prieš Jūsų valią, bet mes visi – giminės“

Ketvirtadienio pavakarę anykštėnai rinkosi į Viešosios bibliotekos salę, kur susitiko su legendinio filmo „Giminės“ scenaristu Broniumi Bušma. Bene pusantros valandos trukęs scenaristo pasakojimas apie tai, kaip buvo kuriamos „Giminės“, „Atžalos“ ir „Giminės. Po dvidešimties metų“ bei kodėl kilo mintis parašyti knygą „Giminės. Taip jie jas kūrė“, tikrai neprailgo.

Visiškai saugi zona, kur grįžti į save

Kultūra ir kaimas ilgą laiką buvo priešingos savokos. Malonu, kad pastaruoju metu padėtis keičiasi. Kaimo gyventojai neatsiriboja nuo kultūrinio gyvenimo ir net atvirkščiai – apsigyvenę kaime atranda ramybę, komfortą ir patys kuria. Jauna Kotrynos ir Algimanto Meidų šeima nusprendė palikti miestą ir  ieškoti savęs atvykdami gyventi į kaimą. Pasirinko Anykščių rajoną, Alūkėnų kaimą. Ten nusprendė save išbandyti ir atrasti užsiimdami smidrų bei ,,šitaki“ grybų auginimu. Taip atsirado „Meidukis“. Gyvenimas kaime pasiteisino atradus vidinę pilnatvę ir ramybę, pabėgus nuo didelio miesto šurmulio.

Nevalstybinė „Šventosios upės mokykla“ auga ir plečiasi

Kai valstybinės mokyklos užsidarinėja, veiklūs žmonės kuria kitokias mokyklas. „Šventosios upės mokykla“ – pirmoji nevalstybinė mokykla Anykščių rajone, veikianti pagal nestandartinius ugdymo principus. Mokykla, pernai atvėrusi duris, pasižymi tvirta vertybine sistema, išradingais pedagogais ir svarbiausia – į vaiką orientuota mokymo kryptimi.

Anykščių ir Airijos kultūrinė draugystė

Kai žmonės atvažiuoja pasisvečiuoti į Anykščius, jie būtinai nori pamatyti krašto garsenybes, apie kurias rašoma knygose. Viena iš tokių – Puntuko akmuo. Beje, šis akmuo liudija, kad Anykščiai ir Airija turi kai ką bendro. Akmuo, kuris turi brolį Puntukas kažkada buvo vadinamas  didžiausiu Lietuvos akmenimi, bet tai buvo labai seniai. […]

Kaip vis ilgesnis buvimas lauke atsilieps vaiko mokslams?

Šylant orams, neretai vaikai po pamokų mieliau dūksta lauke nei leidžia laiką prie knygų. Mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ mokytoja Agnė Virketė drąsina dėl mokinių motyvacijos besijaudinančius tėvus leisti vaikams pasidžiaugti šiltojo sezono privalumais. Atradimai gamtoje, bendravimas su bendraamžiais – visa tai teigiamai veikia vaikų tobulėjimą, svarbu, tik tinkamai išnaudoti jų smalsumą, įtraukiant edukacinius elementus.

Anykščių kraštotyrininkai jau dešimtmetį draugauja, bendrauja ir bendradarbiauja

Šiais metais sukanka dešimt metų, kaip pirmą kartą organizuotas anykštėnų kraštotyrininkų sambūris „Draugaukime – bendraukime – bendradarbiaukime“. 2012 m. balandžio 23 d. rinkdamiesi į susitikimą Anykščių koplyčioje kraštotyrininkai net negalėjo numatyti, kad toks sambūris taps tradiciniu, bendraminčiai rinksis ne vieną kartą metuose, o dažnai ir du kartus, ir, vargu buvo galima tikėtis, kad kraštotyrininkų šeima taip plėsis ir didės.

Romualda Bražėnienė: „Mezgu – rašau nematomą laišką žmogui, kuris nešios“

Anykščiuose gyvena žurnalistė, bibliotekininkė, kraštotyrininkė, tautodailininkė Romualda Bražėnienė. Ji daugiau nei dvidešimt metų dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje korespondente. Nuo 1992 iki 2002 m. dirbo Anykščių rajono savivaldybės administracijoje kalbos tvarkytoja. 2002–2008 m. R. Bražėnienė buvo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, dar ketverius metus dirbo Vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, kol išėjo į užtarnautą poilsį.

Autobuso stoties istorijos. Kiek žmonių – tiek likimų

Autobusų stotis – tai vieta, kur trumpam stabteli įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio ir skirtingų likimų žmonės. Pastaruoju metu stotyje autobusų laukiančių keleivių gerokai sumažėjo, o ir autobusų maršrutai „susitraukė“, nes tapo nuostolingi, ypač pandeminiu laikotarpiu.
Tad prakalbinti autobuso laukiančius keleivius nebuvo lengva. Visgi pavyko su keletu stotyje sutiktų žmonių atvirai pasikalbėti. Kalbėjomės dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, todėl pokalbiuose karo tema nepaliesta.