Azijos karių patiekalas Anykščiuose

Duokiškio bendruomenės šventėje nė vienas abejingai nepraėjo pro geltoną palapinę, iš kurios sklido apetitą žadinantis kvapas. Prie katilų triūsė Miško, žemės savininkų asociacijos „Debeikių grupė“ vadovas Deividas Ramonas. Nekantrius svečius kava vaišino Irma Jančienė. Buvau girdėjęs apie garsiąją šiurpą, vadovo gaminamą, tačiau ragauti neteko. Nutariau pakalbinti Deividą, tačiau šis ruošė įvairius ingredientus gaminamam plovui, tad pokalbį teko kiek atidėti.

Šiek tiek sumažėjus norinčių atsigerti kavos, kalbuosi su Irma.
– Sakoma, kad pasaulyje geriausi virėjai vyrai. Štai ir jūs ne prie katilų, bet prie kavos. Greičiausiai, pasidalinote darbus?
– Na, taip. Man tenka buhalterija ir kitas darbas su popieriais, o „prie plytos“ –
tai jau Deivido stichija. Gaminti mėgsta ir nuolat internete ieško įvairių receptų, naujų patiekalų. Namuose visa biblioteka kulinarinių knygų. Deividas rūpinasi vadyba, bendrauja su užsakovais. Produktus superkame kartu. Kaip matot, ruošiu kavą, padedu aptarnauti šventės dalyvius.
– Ar pajėgiate dviese aptarnauti kelis šimtus žmonių?
– Jei matome, kad bus per sunku, pasikviečiame į talką mano brolį. Jis daug metų dirbęs barmenu, moka bendrauti, darbą išmano.
Palikęs „nokti“ plovą, turėdamas keletą laisvų minučių, į pokalbį įsijungė Deividas.
– Kiekvienas žmogus turi talentą. Iš kur jūsų pomėgis kulinarijai?
– Greičiausiai genuose. Gimiau Kaune. Buvau gal 5-6 metų, kuomet išvykome iš miesto. Tėvelis baigė medicinos institutą ir gavo paskyrimą į Aknystų senelių namus. Vasaras leisdavau pas savo promočiutę, kuri gyveno Zuikinėje (kairiajame Nemuno krante, priešais Pažaislį, netoli dabartinės HES užtvankos). Prisimenu, promočiutė didelę ketaus keptuvę patrindavo svogūnu, lašinio gabaliuku ir kepdavo bulvinius blynus. Aš dar šiandien burnoje jaučių tų blynų skonį…
– Vienas dalykas pomėgis gaminti, kitas dalykas  – verslas.
– Viskas prasidėjo prieš 30 metų nuo medžioklėje išvirto katiliuko sriubos. Buvome septyniese. Šalta, sustirę vyrai paprašė ką nors karšto pagaminti. Išviriau sriubos. Visiems patiko, vėliau tai tapo tradicija. Norinčių skaniai pavalgyti palaipsniui daugėjo, nes pradėjo kviesti į medžioklės šventes. Katiliuko nebeužteko, teko įsigyti 10 litrų talpos, vėliau didesnį – 25 litrus talpinantį katilą. Galiausiai ir šis nebetenkino. Kartą draugiškai besišnekučiuojant su buvusiu Svėdasų klebonu, šis prisiminė sandėlyje matęs didžiulį katilą. Apžiūrėjęs pamačiau gal prieš kokį šimtą dvidešimt metų pagamintą tikrą senovinį „špyžinį“,  80 kilogramų sveriantį, 120 litrų talpos katilą. Kuriam laiku jo užtekdavo. Pamaitinom šimtą žmonių. Vėliau teko maitinti ir daugiau.
Prieš porą metų teko būti vestuvėse. Antrą dieną  kažkuris iš svečių prisiminė girdėjęs apie mano virtuvę ir paprašė pagaminti ką nors tinkamo „jėgoms atgauti“. Išviriau sriubos. Nors buvo karšta diena, visi valgė ir gyrė. Tądien pamaitinome apie penkiasdešimt žmonių. Bevalgant kažkas paklausė, kodėl nedarome verslo. Tuomet pasakytus žodžius priėmėme juokais. Po kurio laiko prie šios minties grįžome. Pagalvojome, o kodėl gi nepabandžius. Po truputį įsigijome inventorių. Rimčiausias išbandymas buvo kuomet maitinome apie keturis šimtus žmonių.
– Kodėl šiurpa?
– Kaip minėjau, viskas prasidėjo nuo medžioklės. Medžiotojai paprastai verda šiurpą – aštrią mėsišką sriubą. Tai patiekalas, atkeliavęs iš Azijos, senovėje buvęs pagrindiniu karių maistu žygiuose. Tikra šiurpa gaminama iš avienos. Kadangi tai tradiciniu tapęs medžiotojų patiekalas, tad ir gaminamas iš sumedžiotų žvėrių mėsos. Vieni jį vadina šiurpa, kiti šiupiniu, dar kiti – medžiotojų šiupiniu. Mes gaminame iš tokios mėsos, kokios pageidauja užsakovas. Medžiotojai dažniausiai pateikia pačių sumedžiotą žvėrieną.
– Šiandien susirinkusiems svečiams verdate plovą. Kokius dar patiekalus siūlote savo užsakovams?
– Kol gaminome tik šiurpą, tai pakakdavo didžiojo puodo. Pernai rudenį, oficialiai pradėjus verslą ir dalyvaujant renginiuose, supratome, kad vieno patiekalo neužtenka, nes ne kiekvienas norės sriubos. Tuomet ir įsigijome du kazanus, vėliau dar porą tokių pat, bei jiems pritaikytą dujinę įrangą. Kazanas – tai plati talpa, pusiau apvaliu dugnu, kurioje yra gaminami įvairūs patiekalai. Dažniausiai kazanai gaminami iš ketaus. Maisto ruošimo kazanuose būdas iki šių dienų yra labai paplitęs Azerbaidžane, Kazachstane ir Vidurio Azijoje. Verdame ne tik sriubą, bet gaminame ir antruosius patiekalus: plovą, šonkauliukus, šašlikus. Praktiškai visus mėsiškus patiekalus, kurie populiarūs Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze.
– Kodėl pietietiški mėsos patiekalai?
– Mėsos patiekalai gal todėl, kad pradėjau gaminti medžioklėje. Pietietiški – įvairesni ir įdomesni. Čia daugiau galimybių pasireikšti kulinarinei fantazijai. Mėgstu virti sriubas ir valgyti. Nemėgstu gaminti pieniškų patiekalų ir kepti blynų. Visa kita darausi pats.
– Anykščių mieste ir rajone daugelis kavinių rengia furšetus, aptarnauja pobūvius. Gebantys renginiuose vienu metu pamaitinti kelis šimtus žmonių dažniausiai atvyksta iš kitų miestų, anykštėnų sutikti neteko. Kuo esate išskirtiniai, kad nebijote konkurencijos?
– Versle konkurencija yra visada, to niekaip neišvengsi. Siekdami nenuvilti užsakovų, naudojame kokybiškus produktus. Mėsą gauname iš nuolatinio tiekėjo. Ji būna atitinkamai išpjaustyta, paruošta taip, kaip mums reikia. Daržoves perkame taip pat iš vietinių ūkininkų. Užsakome būtiną kiekį tai ar kitai dienai ir gaunam šviežias, ekologiškas daržoves reikiamu laiku.
Dažnai renginiuose matomos didelės keptuvės, kuriose vandenyje vartomos rūkytos dešrelės, mums netinka. Išskirtinis mūsų veiklos bruožas –
maisto gaminimas vietoje. Kiekvienas priėjęs mato, kaip ruošiamos daržovės ar mėsa, kaip dedami prieskoniai. Niekam nekyla minčių, kad šildome iš anksto pagamintus patiekalus. Išbandėme prekybą mugėse, medžiotojų šventėse, įvairiuose renginiuose. Manau, užsitarnavome gerą vardą, nes užsakymų turime pakankamai. Šią vasarą visi savaitgaliai jau užimti.
– Lietuvaičiai įpratę skaičiuoti svetimus pinigus, tad ir man įdomu, ar tai labai pelningas verslas?
– Dideliuose renginiuose tai tiesiog loterija, kurioje daug kas priklauso nuo oro ir nuo to, ką gamini. Galima ir visai neblogai uždirbti, bet galima ir patirti nuostolių. Kartais savų bendruomenių (Leliūnų, Debeikių) ar moksleivių renginiuose dalyvius maitiname labdaringai. Miesto šventėje Gruzijos delegacija valgė pas mus. Jie nustebo, kad mūsų pagamintas maistas nė kiek nesiskiria nuo gaminamo Gruzijoje. Mums tai buvo pripažinimas, juolab kad gruzinai pakvietė mus atvykti į kasmet vykstančią regionų maisto gaminimo šventę. Planuojame kitais metais važiuoti į svečius.
Ne viską lemia pinigai. Vis dėlto didžiausią malonumą teikia darbo įvertinimas. Dienos pabaigoje tikrai būname nuvargę, tačiau kuomet žmogus prieina ir nuoširdžiai dėkoja skaniai pavalgęs, pajunti energijos antplūdį, džiaugiesi suteikęs kitam malonumą,  gerai atlikęs savo darbą.

Kalbėjosi  Algimantas Gudelis
(Šilelis Nr. 32 (1149))

2 komentarai

  1. Tikrą Šiurpa sriubą su aviena, gamintą namuose, valgiau Turkmenijoje . Vieną kartą turkmenų šeimoje kaip svečias, kitą kartą Toj (šventė, balius) metu , kurioje gausūs svečiai šventė sūnaus gimimą (po 13 dukterų), metu uzbekų šeimoje. Mėsą valgėme pirštais, su balta duona „lepioška“ ir daržovėmis. Skanu! Kartais pabandau pagaminti pats, tik kad ne visus prieskonius turiu…

  2. Tikrai skanu, teko ragauti. Visai gerai butu, kad toks maistas i namus butu galima uzsisakyti. Rytine astri sriuba tikrai atgaiva po svenciu 🙂

Komentuoti: Paulius Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.