Autobusų stotis – tai vieta, kur trumpam stabteli įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio ir skirtingų likimų žmonės. Pastaruoju metu stotyje autobusų laukiančių keleivių gerokai sumažėjo, o ir autobusų maršrutai „susitraukė“, nes tapo nuostolingi, ypač pandeminiu laikotarpiu. 

Ne visada lengva prakalbinti trumpam ant suoliukų prisėdusius ir autobuso laukiančius keleivius.  Visgi pavyko su keletu stotyje sutiktų žmonių atvirai pasikalbėti. Kiekvieno žmogaus gyvenimo tarpsnis, vienaip ar kitaip jį pateikus, tampa įdomus. Kalbėjomės trečią karo Ukrainoje dieną, tačiau pokalbiuose karo temos susitarėme neliesti, nes, anot pašnekovų, „jie ten kelias dienas papyškins ir greit viskas pasibaigs“. Dabar jau žinome, kad karas dar vis  tebevyksta.

Eugenija iš Kavarsko sen.   

Autobusas bus tik po valandos, todėl sėdžiu  ir galvoju, kaip toliau reiks gyventi. Iki praeitų metų viskas lig ir buvo neblogai, o dabar riedu pakalnėn vis žemyn ir žemyn. Pernai rudenį staiga mirė vyras. Ne nuo koronos, širdelė sustojo plakusi. Geras žmogus buvo, žiūrėjo šeimos, vaikų, nebuvo mėgėjas išgerti, visada sutardavom geruoju. Ryte atsisėdo prie stalo ir ramiai išėjo Anapilin niekam nieko nepasakęs. Likau viena, na ne viena, su vaikais, bet be šeimos maitintojo. Koks gyvenimas kaime be vyro, vienas vargas. Dabar pavasaris, dar skaudžiau pajutau, kaip reikia vyriškų rankų.

Iš vaikų kokia nauda? Vyresnioji užsieniuose sėdi, žada grįžti, nes ir ten su darbais ne pyragai, vidurinis Vilniuje mokosi, jaunesnioji mokykloje, tai pagalbininkų kaip ir nėra. Turiu porą karvių, pieną pardavusi šiek tiek gaunu, dar pašalpų vaikai gauna, kaip netekę maitintojo. O kas toliau? Teks mėnesio visus pinigus sumokėti už žemės apdirbimą, laukų apsėjimą, bulvių sodinimą ir visus kitus pavasarinius lauko darbus. Kai paskaičiavau, nusigandau, anksčiau net negalėjau įsivaizduoti, kiek visą tai kainuos, nes visus darbus padarydavo ir sutvarkydavo vyras.

Kad jūs žinotumėte, kaip skauda motinai širdį, kai ji negali duoti vaikui pinigų. Mes su mažąja namie badu niekada nenumirsime, kad ir neturėdamos pinigų, o sūnui Vilniuje valgyti reikia, į paskaitas važinėti reikia, knygas pirkti reikia, už butą mokėti reikia.  Kieno vaikai mokosi, tas mane supras. Atidaviau visus, kiek turėjau, pati tik dešimt eurų pasilikau, kad šiandien turėčiau už ką į Anykščius atvažiuoti. Buvau atvežus keletą sūrių pažįstamoms parduoti, tai prasimaniau šiek tiek  pinigų. Pavasaris, dukra auga, reikia naujų rūbelių, kai kitą kartą atvažiuosiu į miestą teks eiti ieškot į „pievelę“ ar į „Humaną“, nes parduotuvės kainos ne mano kišenei. Aš čia jums taip liūdnai pripasakojau, bet, manau, ne viena taip gyvenu.  

Pasišnekėjau su jumi, net lengviau ant dūšios pasidarė ir autobuso neprailgo laukti.

Edgaras iš Piktagalio km.

Atvykau iš Utenos, o dabar važiuoju pas mamą į kaimą. Utenoje dirbu „Bikuvos“ parduotuvėje. Darbo labai daug, savaitėje turiu tik vieną laisvą dieną, na, dar vakarus, kurie dabar jau ilgesni ir šiltesni. Labai mėgstu žvejoti, todėl visą laisvalaikį praleidžiu prie ežero ar upės. Gal todėl ir draugės šiuo metu neturiu, nes viskam neužtenka laiko. Be to per laisvadienius tenka padėti kaime tėvams ūkio darbuose. Mūsų šeima gana nemaža, esame keturiese, dar tėtis ir mama, džiaugiuosi, kad visi sveiki ir korona mus aplenkė. Gal todėl, kad kaimo oras sveikas…

Kadangi aš dirbu, jaučiuosi savarankiškas, kad tik būtų darbo ir atlyginimą laiku sumokėtų.  Kas dedasi valdžioje, man visai neįdomu, jie toli, man nepadės, pats turiu rūpintis savo gyvenimu. Visais laikas jauniems į gyvenimą įsikabinti buvo sunku, dabartiniais laikais ypač sudėtinga. Tie, kas turi darbą, jaučias saugūs, kas jo neturi, tiems liūdnas gyvenimas. Sėdi ant tėvų galvų, nes neturi iš ko rinktis. Kas nedirba, tiems kaime labai liūdna, nėra jokio užsiėmimo, todėl prisigalvoja visko…

Močiutė Ona iš Jatkonių kaimo

Ką aš jums galiu papasakoti, juk esu garbaus amžiaus močiutė. Na va, sėdžiu susirūpinusi, nes šias metais po gero mėnesio švęsiu savo garbingą jubiliejų – aštuoniasdešimtmetį. Atvažiavau į Anykščius tvarkytis dantų, mat suvažiuos pulkas vaikų su žmonomis, žentais ir anūkai, dar giminės su kaimynais ateis, norisi ir man senolei gražiai atrodyti, kad nebijočiau nusijuokti ir savo tuščia burna vaikaičių nenugąsdinčiau.

Vaje, vaikeli, kad tu žinotum, kokie čia kryžiaus keliai. Būčiau anksčiau susitvarkius, ale gi ta prakeikta korona užpuolė mus visus. Nieko daug ten mano burnoje nereikia daryti, tik atsiklijavusį protezų tiltelį priklijuoti. Pas vieną dantų gydytoja eilė prirašyta, kitos atostogauja, o kitos į seną moteriškę visai dėmesio nekreipia. Tai susitariau su viena gera daktaryte kitos savaitės pabaigoje susitikti, užsirašiau eilėn, tad teks vėl į miestą važiuoti.

Mano metuose ne taip lengva iš vienkiemio iki autobusų stotelės ateiti ir dar po miestą pusė dienos vaikščioti. Mano vaikai į svečius tik savaitgaliais atvažiuoja, kai jau jokie dantų gydytojai nebedirba. 

Gyvenu vienkiemyje viena, dieduką prieš šešerius metus palaidojau, jis vyresnis už mane gerą gabalą buvo, beveik dvidešimt metų. Gražų amželį kartu nugyvenome, septynis vaikus į pasaulį išleidome ir nė vienas iš jų mums gėdos nepadarė. Jau ir proanūkių prieš porą metų sulaukiau, gaila, mano diedukas taip jų norėjo, o nesulaukė. Dabar gyvenu gerai, anksčiau sveikata buvo sušlubavusi, bet ačiū Dievui, viskas praėjo. Gyvenu sau kaime, laukiu atvažiuojant į svečius vaikų ir anūkų, dar vasarą daržiuką turiu, bulvelių ir daržovių pasisodinu, pas kaimynes nueinu, taip ir praeina dienos…

Kotryna Sriubaitė-Eletje iš Kauno

Esu jau labai garbaus amžiaus, ruošiuosi kelionei pas Dievulį, todėl lankau visų artimųjų kapus, uždegu žvakelę ir amžinai atsisveikinu su jais. Prieš mirtį dar norėjau pagyventi gimtinėje, todėl prieš keletą metų atvykau į Kauną. Mano tėvai kilę iš Anykščių rajono, prieš karą su šeima pasitraukėme į Vakarus, apkeliavome vos ne pusę pasaulio, o po karo įsikūrėme Prancūzijoje netoli Liono miesto. Visą gyvenimą labai norėjau šokti, ir man pasisekė. Liono mieste susitikau su viena prancūzaite, kuri mane pakvietė į šokių trupę, kurioje prašokau daugiau nei du dešimtmečius. Taip norėjau šokti, kad atsisakiau net pažinti motinystės jausmą, vėliau, kai jau vyresniame amžiuje norėjau pagimdyti, iš to nieko nebeišėjo. Ištekėjau už labai gero vyro, kuris mane palaikė ir suprato. Aš ir į Lietuvą atvykau tik jam mirus. Va, matot, gimtosios kalbos neužmiršau per tiek metų, kalbu beveik be jokio akcento. Su šokių trupe daug keliavome, aplankėme begalę miestų, bet į Lietuvą neteko atvykti, nes mūsų į tuometinę tarybų sąjungą niekas neįsileido, nebuvome pasaulinio garso šokėjos.

Keliaujant po pasaulį teko bendrauti su daugelio tautų atstovais. Visur pasitaikydavo ir gerų žmonių, ir blogų. Dažniausiai mane supdavo geri ir linksmi žmonės, nes pati visą gyvenimą esu optimistė, Net dabar senatvei nepasiduodu, kol galiu, keliauju. Kai visai nebeturėsiu jėgų, kelsiuosi gyventi į senelių namus, nes Lietuvoje giminių jokių neturiu. Visi iškeliavę amžinybėn arba gyvena tolimose šalyse.

Kažkada galvojau, kad atvykusi į Lietuvą parsigabensiu į tėvynę tėvų palaikus ir paguldysiu Anykščių kapuose. Dabar tos minties atsisakiau, nes mano amžius jau neleidžia to padaryti. Tegu ilsisi ramybėje Prancūzijos žemėje, tikiuosi juos sutikti danguje.

Štai, atvažiavo mano autobusas. Sėkmės jums, anykštėnams, manau, daugiau neatvyksiu į šį miestą. O ir veikti nebėra ką, paskutinę pagarbą atidaviau, su visais atsisveikinau. Tiesa, norėčiau padėkoti Anykščių taksistui, kuris mane vežiojo po miestą, laukė manęs prie kapinių, padėjo ieškoti kapų. Gerai, kad pasitaikė mandagus ir paslaugus, labai pamalonino seną močiutę…

Dalina RUPINSKIENĖ