Arfininkė Justina Varkulevičiūtė: „Laikotarpis – lyg amerikietiški kalneliai“

Arfa yra nepaprastai vertinamas instrumentas. Arfininkas nuo seniausių laikų buvo laikomas ypatingu, paslaptingu atlikėju. Tai dažniausiai epuose, romanuose ir poemose minimas muzikos instrumentas. Karalius Dovydas dažnai vaizduojamas su arfa rankose. Deja, bet šio žanro muzikantų mūsų šalyje yra labai mažai. Nuo trejų metų muzikuojanti arfininkė Justina Varkulevičiūtė atvira: nors ir unikaliu muzikiniu instrumentu grojama, tačiau didelio dėmesio mūsų šalyje taip ir nesulaukiama. Apie amerikietiškus menininkų kalnelius pandemijos metu, krizes ir ką reiškia būti laisvuoju menininku, apie tai kalbamės su Aukštaitijos regione gyvenančia  viena iš nedaugelio arfininkių  Justina Varkulevičiūte.

Justina, jūs jau 16 metų susijusi su muzika, o nuo ko viskas prasidėjo? Kas buvo tas motyvas, kad vis tik muzika tapo jūsų kelrodžiu?

-Iš tiesų mano muzikinis kelias prasidėjo dar būnant apie trejų metų, kai nepaliaujamai visur reikšdavausi, senelis nuolat man leisdavo jo mėgstamas dainas, o aš jas visas mokėdavau atlikti – beprotiškai mėgau dainuoti. Darželyje buvau labai sceniškai aktyvus vaikas, visada stengiausi gauti pagrindines roles vaidinimuose, renginiuose ir dažnais atvejais tai pavykdavo. Dar iki dabar puikiai prisimenu momentą, kai repeticijoje stengiausi už visus dainuoti garsiau, išraiškingiau ir auklėtojoms įvertinus mano pastangas gavau į rankas mikrofoną.

Tuo metu man tai buvo didžiausias pasiekimas ir svajonė, kadangi ne tik dainavau su juo, bet ir gavau pravesti šventę, deklamuoti eilėraščius. Žinoma, tai buvo vietinio mąsto renginiai mūsų darželyje, tačiau to pakako, kad vieną dieną būčiau pastebėta ir pakviesta mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorinio dirigavimo specialybę.

Tuo metu dar nesuvokiau, kokia tai mokykla ir nenutuokiau, kas manęs laukia… Kodėl aš, kitaip nei visi mano darželio draugai, einu visai kita kryptimi?  Rodos, menininkų, muzikantų šeimoje visai nėra, tik vienintelė teta dailininkė, tad ir tas polėkis reikštis scenoje nuo ankstyvos vaikystės man iki šiol atrodo mistiškai atsiradęs.

Turėjau galimybių išbandyti daug visokių veiklų – dailę, baletą, plaukimą, keramiką, šokius, tačiau prigimtiniai duomenys, polinkiai muzikai ir lėmė, kodėl pasirinkau šią sritį.

Kodėl verta muzikai sakyti taip?

-Tikiu, kad žmonėms, priešingai nei gyvūnams, dvasiniai poreikiai duoti ne šiaip sau. Jei būtume vien tik apie fiziškumą – gyventume stagnacijoje. O muzika, tai viena iš tų dvasinių poreikių patenkinimo priemonių, skirta puoselėti savo vidų – jausmus, emocijas.

Manau daug kas pastebėjo, jog pandemijos metu žmonės atsigręžė į būtinasias išgyvenimo priemones, kaip kad maistą, stogą virš galvos, pinigus. Tai tėra mūsų instinktai, kurie kilus pavojui iškyla aukščiau dvasiškumo, tačiau ilgiau pabuvus su tuo, akivaizdu, jog žmonėms pradėjo trūkti gilesnio ryšio su savimi, kitais. Visi pradėjo ilgėtis bet kokios kitokios veiklos, nei tik rutinos, buvimo namuose – kas sporto, kas muzikos, kas kelionių ar kt.

Muzikai verta sakyti taip, nes tai gali tapti viena iš tavo būtį įprasminančių veiklų. Ji padeda suvokti pasaulį ne vien tik pagal penkis turimus fizinius pojūčius, bet pamatyti ir išgyventi viską daug giliau, įjautrinti akimirką. Tikriausiai dėl to žmonės ir mėgsta užsiimdami bet kokia veikla klausytis muzikos, ji juk taip pagyvina tuometinę patirtį.

Esate Arfininkė, o arfos muzikantų mūsų šalyje – labai mažai. Papasakokite kodėl pasirinkote šį instrumentą ir kuom jis jus sužavėjo?

-Kadangi rimčiau mokytis muzikos pradėjau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menu mokykloje, ten arfą ir atradau būdama šeštoje klasėje. Tuo metu muzikos istorijos pamokose mokėmės apie įvairius instrumentus ir vieną kartą turėjome galimybę išgirsti bei pamatyti arfą iš arti, kurią pristatė vyresnės klasės mokinė arfininkė. Niekad anksčiau, man net nebūtų kilus mintis apie tokį instrumentą – tarsi pavadinimą žinojau, tarsi filmuose ar paveiksliukuose buvo matyta, tačiau niekad nepatraukė manęs, kol neturėjau galimybės pamatyti jos iš arti.

Be galo sužavėjo švelnus, sodrus arfos tembras, pati išvaizda, įdomi grojimo technika. Tuo metu aš mokėjau groti tik fortepijonu, kadangi buvau chorinio dirigavimo specialybėje, tačiau man jis nelabai patiko. Dainavimas chore irgi buvo bepraradęs prasmę, kadangi visad siekiau išsiskirti, būti soliste. Tai tarsi uždarė mane į narvelį ir atitolino nuo to, ką dariau ankstyvoje vaikystėje, o arfą aš pamačiau kaip galimybę sugrįžti į tai – nors ir ne per dainavimą, bet per grojimą leisti sau reikštis, kaip solistei.

Tą kartą po muzikos istorijos pamokos, prisimenu, didžioji klasės mergaičių dalis kalbėjo, kaip pasikeis specialybę į arfą, tačiau aš visalaik tylėjau ir slapčia mintyse kūriau savo planus. Vyko daug derybų su mokyklos administracija, mokytojais, kadangi būnant dvylikos metų pradėti mokytis groti nauju instrumentu profesionaliai skaitėsi gan vėloka. Ilgai kalbėjaus ir svarsčiau kartu su a.a. Mamyte, kuri vertė rimtai priimti sprendimą, tačiau tuo metu tapo ir labai dideliu paskatinimu bei palaikymu siekti to.

Galų gale taip nutiko, kad po metų iš visų klasės mergaičių perėjau į arfą tik aš ir tai tapo mano išsigelbėjimo šakele, kurios griebiausi, kad išlikčiau muzikoje. 

Ar jūs, kaip profesionali muzikantė jaučiatės vertinama valstybės?

-Iš tiesų tikiu, kadangi esu savarankiškai dirbanti samdoma arfininkė, kad jau vien tas  „laisvojo menininko” kelias yra pats iš savęs nelengvas ir kartais iš tiesų būna sunku pajusti tą vertinimą, palaikymą iš valstybės. Karantino metas buvo itin sudėtingas, neturint pastovios darbo vietos – invidividuali veikla nesuteikia tiek socialinių garantijų, kiek darbo vieta orkestre ar kitur, o karantino metu išvis ja negalėjai verstis: koncertai, projektai, šventės sustabdyti, praktiškai teko likti be nieko. Finansine prasme, gauta valstybės parama savarankiškai dirbantiems toli gražu neprilygo realiai uždirbamoms pajamoms ne karantino metu, tad teko pasiraitoti rankoves ir verstis kiek kitokiais darbais.

Iš kitos pusės karantinas privertė pamatyti ir kitą viso to pusę, kaip valstybė gali prisidėti prie muzikos puoselėjimo. Kadangi esu dar jauna ir neturiu daug patirties vystant savo projektus, kuriant įmonę, anksčiau net nenutuokiau, kad visa tai galiu daryti ir ne vien iš savo santaupų kišenės. Pradėjus domėtis savo pačios koncertinės veiklos plėtojimu, kuriant planus dalyvauti prestižiniuose pasauliniuose konkursuose, supratau, jog visam tam aš galiu gauti rėmimą iš fondų, Kultūros tarybos, Užimtumo tarnybos ir tai privertė tik dar kartą įsitikinti, kad labai panorėjus, su valstybės pagalba gali įgyvendinti neįtikėtinus dalykus, tereikia įšdrįsti!

Išgyvename jautrius laikus, kai viskas sustojo, o ypatingai kultūra. Ar jums šis laikas buvo kuom nors ypatingas, o galbūt kažką naujo atradote savo muzikiniame kelyje?

-Šis laikotarpis pasižymėjo itin dideliais bangavimais aukštyn žemyn. Pavasarį prasidėjus karantinui pirmaisiais mėnesiais iš tiesų buvo sunku suprasti, kas vyksta, kaip ir daugeliui. Tačiau tuo pačiu metu, pajutau, kad tarsi atsiranda daugiau laisvo laiko naujiems bandymams, domėjimuisi įvairiais dalykais, kuriuos visalaik atidėliojau.

To pasekoje, išsinarpliojau, kaip įsigarsinti savo akustinę arfą, turėjau tikslą pradėti derinti akustinės arfos garsus su elektroniniais efektų pedalais ir jau visai greitai pradėjau to mokytis, įsigyjusi savo pirmąjį mikrofoną, kolonėlę ir „looper” pedalą. Su arfa Lietuvoje to dar niekas nebuvo daręs.

Vėliau, vasarą, grįžus soliniams, orkestro koncertams šią veiklą atidėjau šalin, bet vietoje to kartu su ilgamete drauge įkūrėme alto ir arfos duetą „Stygų teorija“, su kuriuo sėkmingai koncertuojame įvairiose vietose Lietuvoje.

Rudeniop į studijas grįžau gan sutrikusi ir bepradedanti abejoti savo specialybe, kadangi mokslo kokybė išties buvo smarkiai kritusi dėl karantino įtakos. Kokybiško mokymosi buvo prarasti beveik vieneri mokslo metai! Supratau, jog studijuoju ne tam, kad užsidėčiau pliusiuką, o studijuoju tam, kad išmokčiau, įvaldyčiau muzikos meną, savo instrumentą ir vaizdo įrašų,    „zoom” pamokų formatas tam tikrai netiko. Dėl to visgi nusprendžiau pasiimti akademines atostogas ir palaukti geresnio laiko kitamet.

Visai nesigailiu tai padariusi, susigalvojau sau didelių tikslų su arfos dėstytojos pasiūlymu, kurių po truputį siekiu, kad metai nepraeitų veltui – ruošiuosi konkursui, stojamiesiems į užsienį Magistro laipsniui įgyti. Šalia to turiu laiko ir šiaip apsvarstyti, geriau suprasti, kuria muzikos kryptimi visgi noriu eiti ir, ar noriu tai daryti aš pati savo vidumi, be išorinės švietimo sistemos pagalbos.

Daugelis visuomenės narių , net ir menininkų išgyvena depresiją, kaip muzika gali pagelbėti šiandienos negandose?

-Šiais laikais galima atrasti daug meninių būdų, kurie yra taikomi įvairių ligų gydymui. Tai puiki alternatyva medicininėms priemonėms, nežalojant mūsų kūno medikamentais. Egzistuoja dailės terapija, šokio, muzikos ir dar daugelis kitų.

Šie dalykai yra moksliškai pagrįsti, per daug metų išsivystę ir atnešę begales puikių rezultatų psichinei sveikatai – kitų atveju, jie tiesiog nebūtų naudojami.

O kaip muzika gali pagelbėti šiandienos negandose? Skirtingi muzikos stiliai, joje vyraujanti nuotaika, padeda ir žmogui išjausti, suprasti, keisti savo emocijas, jausmus pagal tai, ką jis girdi, neleisti viskam užsibūti viduje. Manau, tai vienas pirmųjų žingsnių išgyjant – gebėjimas išleisti viską, ką jauti į išorę ir nebelaikyti tos sunkios naštos savyje, tačiau ir neužkrauti pilnai visko kitiems, o muzika, jos sąmoningas klausymasis ar atlikimas, gali tapti puikia, sveika priemone tam.

Jūs vien tik klasika nenorite apsiriboti ir ketinate nerti į džiazą. Ar tai maištas prieš klasiką ar naujo įkvėpimo paieška?

-Sakyčiau šiek tiek ir to ir to. Klasikoje sukuosi jau visus šešioliką metų, o džiazas man yra visiškai šviežia, nauja sritis. Pirmą kartą gavau prie jo prisiliesti arfos džiazo meistriškumo kursuose Karališkojoje Birmingamo konservatorijoje, Anglijoje, po kurių mano susidomėjimas pradėjo tik augti. Viskas kolkas tėra svarstymų stadijoje, kadangi tam pačiam džiazo studijavimui reikia nemažų finansinių išteklių, tačiau viliuosi, jog anksčiau ar vėliau pavyks.

Iš tiesų tai visad buvau labiau linkusi prie ne akademinio stiliaus muzikos  – pop, indie, roko ir kitų. Mane žavi ta muzikinė laisvė, kurią gali patirti grodamas kitokį stilių. Klasikoje gausu taisyklių, dogmų, tikslumo, viskas tarsi išskaičiuota. Tai rimtas mokslas, neužtenka mokėti groti savo instrumentu, turi pažinti ir kompozitorius, suprasti skirtingų laikotarpių muzikos stilistiką, jos atlikimo niuansus, gebėti tai meistriškai perteikti savo grojimu.

Džiazą matau kaip priemonę pralaisvėjimui, noriu išmokti aranžuoti įvairius kūrinius, dainas savo instrumentui su elektriniais pedalais, galbūt pati pradėti kurti, ieškoti savo stiliaus. Matau tai, kaip puikią priemonę tam, kadangi esu be galo susikausčiusi nuo „žinių pertekliaus“ klasikoje. O greta to, tai būtų ir nauji vėjai arfos padangėse Lietuvoje, kadangi šiuo metu džiazo arfininkų šioje šalyje nėra, o profesionaliai mokytis tokios specializacijos galima tik užsienyje. 

O vis dėlto kodėl pasirinkote klasiką?

-Na bet kuriuo atveju, manau, kiekvienas profesionalus muzikantas, bent truputį su klasika yra susidūręs, mokesis to pradmenų. Tai yra puiki pradžia bendram muzikos sistemos suvokimui, gebėjimui skaityti natas, suprasti kompozitorių, laikmetį, interpretuoti kūrinį, mokytis instrumento techninio įvaldymo. Su klasika gali užsiauginti stiprią muzikinę brandą.

Taip ir aš viską pradėjau, kito pasirinkimo tarsi neturėjau ir nemaniau, kad gali būti. Iš tiesų ilgą laiką net bijojau pripažinti, jog mėgstu tuos ne akademinius muzikos stilius, kadangi dažnai savo aplinkoje teko išgirsti skeptiškų pasisakymų apie tokią muziką ir jos  „nerimtumą”.

Tačiau iš kitos pusės tikiu, kad klasika man suteikė be galo tvirtą muzikinį pagrindą, kurio dėka dabar galėčiau drąsiai leisti sau nerti į kitokias muzikines keliones ir pasiimti iš jų viską.

Kalbėjosi Mindaugas Jonušas

3 komentarai

  1. Puiku, kai žmogus žino savo vietą ir daro tai, ką moka geriausiai.

  2. Ačiū už straipsnį. 🙂

Komentuoti: Anonimas Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.