Ar dar ieškosime Mindaugo karūnos?

Lietuvos istoriografijoje XIII amžius – valstybės kūrimosi ir Mindaugo valdymo laikotarpis bene mažiausiai žinomas. Trūksta archeologinių ir rašytinių duomenų. Rašytiniuose šaltiniuose tik vienintelį kartą minima Mindaugo pilis Voruta.

Ipatijaus metraštyje, kur kalbama apie XIII a. vykusias vidaus kovas Lietuvoje, pasakojama, kaip su savo kariais Mindaugas, užsidaręs Vorutos pilyje, atlaikė maištaujančio kunigaikščio Tautvilo antpuolį, privertė jį su kariauna grįžti į Žemaitiją. Gal taip pavadinta pilis buvo Mindaugo sostinė? Kur būta tokios vietovės? Jau nuo XIX a. pradžios istorikai suko galvas dėl Vorutos lokalizacijos. Teko kliautis įvairiomis spėlionėmis ir hipotezėmis.  Žvilgsniai krypo į gerą dešimtį vietovių, pradedant Varniais Žemaitijoje ir baigiant Naugarduku Baltarusijoje.

Tarp tų spėjamų vietovių atsidūrė ir šalia Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis. 1910 m. liepą atvykęs į Anykščius daktaras Jonas Basanavičius  buvo pirmasis, bandęs tyrinėti piliakalnį. Šeimyniškėlių piliakalnis domino ir profesorių Eduardą Volterį. Jis 1935 metų vasarą apsilankė Anykščiuose, apžiūrėjo piliakalnį, įžvelgė jį juosiančių Volupio ir Vorelio upelių senovinio tvenkimo žymes. Apžiūrėjo dešiniojo Šventosios intako Latavos žemupį ir, remdamasis rašytiniuose šaltiniuose rasta žinia, kad Mindaugas kalavijuočiams dovanojamų žemių aktą pasirašęs „in curia nostra Lettowia“. T.y. mūsų dvare Latavoje: „apud flumen Lettowa“, vadinasi, prie Letavos upės, nusprendė, jog Šventosios ir Latavos trikampyje buvęs Mindaugo dvaras, pilis Voruta, kuri tokį pavadinimą gavusi nuo vandenvardžio Varis, anykštėnų tariamo Voris. Tas savo prielaidas ir pasvarstymus profesorius paskelbė žurnale „Židinys“. Garsino Anykščių krašte atrastą Vorutą ir rašytojas  Antanas Vienuolis-Žukauskas.

Prasidėjo polemika

Istorikų elitas nenorėjo pripažinti Eduardo Volterio hipotezių, priešpastatydamas savo versijas, kurioms taipogi trūko svaresnės argumentacijos.

Karas, Lietuvos okupacija ir sovietinė diktatūra ilgam pristabdė domėjimąsi savo valstybės praeitimi bei istorinėmis asmenybėmis. Tačiau anykštėnams svarbi buvo didelį autoritetą turėjusio rašytojo A. Vienuolio-Žukausko nuomonė, tad Šeimyniškėlių piliakalniui iškart prigijo Vorutos vardas.

Nelinkęs buvo paneigti šitos anykštėnų nuostatos ir akademikas Juozas Jurginis. Jis 1987 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdintoje „Odė Anykščiams“ apžvelgė Anykščių krašto istoriją nuo seniausių laikų, priminė ir Mindaugo sostinės Vorutos klausimą, sukėlusį didelę polemiką ir lig šiol neišspręstą iki galo. Profesorius Juozas Jurginis, trumpai nusakęs tos polemikos esmę, rašė: „Anykštėnai turėtų sakyti: dyvai, dideli dyvai, niekas lig šiol neįrodė, kur buvo Voruta ir Mindaugo sostinė, bet ėmė tvirtinti, kad ne prie Anykščių. Gal ir ne prie Anykščių, kur – ir toliau tebesuka galvas mokslininkai, bet niekas neatima Anykščiams garbės, kad būtent nuo jų prasidėjo pačių lietuvių tikros Vorutos ieškojimas. Mokslinė hipotezė literatūroje ir liaudyje virto legenda“.

Vis dėlto turėtų būti ir nelegendinė Voruta

Reiktų atnaujinti jos paieškas. Šios minties genami  priminėme  buvusias pastangas lokalizuoti Vorutą publikacijoje „Kas įmins Vorutos mįslę?“ („Kultūros barai“ 1989 m. N.10).  Labai apsidžiaugėme, kad ši publikacija neliko be atgarsio. Lietuvos istorijos instituto archeologas Gintautas Zabiela ryžosi įminti Vorutos mįslę. 1990 m. pradėjo nuodugnų Šeimyniškėlių piliakalnio archeologinį tyrinėjimą, kuris truko 17 sezonų.

Dabar šitas Lietuvos piliakalnis yra labiausiai ištirtas. Žinoma, čia nebuvo rasta Mindaugo karūna ar karališkasis antspaudas, bet visi kiti Šeimyniškėlių piliakalnio radiniai liudija, kad XIII amžiuje, Mindaugo valdymo laikais, čia  būta didžiausios Rytų Lietuvoje medinės pilies. Apžvalginiame straipsnyje „Anykščių apylinkių proistorė“ (Knyga „Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose“,1992 m. P.23 – 47) archeologas  Gintautas Zabiela supažindina skaitytojus su  Šeimyniškėlių piliakalnio tyrimų rezultatais, pateikia išvadą: „Suprantama, kol bus rasta naujų rašytinių šaltinių, tiksliai nurodančių Vorutos vietą, jos lokalizacija bus daugiau ar mažiau paremta spėjimais. Tačiau kol kas be Šeimyniškėlių piliakalnio nėra kitos tokios vietos, kuri taip atitiktų mūsų turimas žinias apie Vorutą.“

Aiškėjanti galimybė  Šeimyniškėlių piliakalnį tapatinti su Voruta paakino anykštėnus buvusioje piliavietėje  pastatyti naują medinę pilį –muziejų. 2001 m. atsirado pirmas būsimo pilies komplekso statinys – tiltas per Vorelį. Vėliau prie įėjimo į papilį iškilo medinis apžvalgos bokštas, jame įkurta muziejinė ekspozicija, pradėta vykdyti edukacinė programa. Su Kultūros ministerija buvo pasirašyta  deklaracija dėl medinės pilies statybos ant Šeimyniškėlių piliakalnio, padarytas projektas. PHARE programa skyrė lėšas statybai, tačiau projektas liko neįgyvendintas, pilies statybos idėja atidėta ateičiai. Nežinia, kokių paskatų vedini žmonės, kurie turėtų būti tarp kultūros sergėtojų, vykdė tikrą informacinį karą prieš pilies statybos sumanytojus. Tokios nuotaikos lėmė, kad rajono tarybos nutarimu buvo sustabdytas pilies statybos projektas.

Istorikas Tomas Baranauskas aiškinosi pilies paslaptis

Jis gilinosi į rašytinius šaltinius – Mindaugo donacijų kalavijuočiams tekstus, gretino ten minimus vietovardžius su dabartiniais, aiškinosi to meto  aplinkybes ir įsitikino, kad  profesoriaus  Eduardo Volterio įžvalgos nebuvo laužtos iš piršto.

Netikėtai atsirado naujų duomenų, bylojančių apie Mindaugo ryšį su Anykščių kraštu. Buvo atrastas užmirštas ir neįtrauktas į  istorijos paminklų sąrašą Palatavio piliakalnis. Jo atradėjas Anykščių muziejininkas Raimondas Guobis. Pakalbinęs garbaus amžiaus anykštėną Stasį Dalindą, jis sužinojo, kad pašnekovo gimtinėje yra  jau mažai kam žinomas piliakalnis. Atradus iki tol nežinomą archeologijos paminklą – Palatavio piliakalnį (Anykščių r. Troškūnų seniūn.),  kai kuriuos Mindaugo laikų diskutuotus faktus tenka traktuoti iš naujo. Šis piliakalnis įgalina lokalizuoti Mindaugo Latavos dvarą prie Latavos upės (in curia nostra Lettowen, apud flumen Lettawo), kuriame, kaip pasienio pilyje, Mindaugas susitikdavo su Livonijos ordino pasiuntiniais. Ko gero, šiame dvare įvyko ir Mindaugo krikštas bei karūnacija. Šie duomenys greta archeologinių sutvirtina Vorutos lokalizacijos argumentaciją, padeda tašką ilgų Vorutos paieškų byloje.  „Voruta buvo viena iš daugelio Mindaugo pilių, o Latava –
viena iš daugelio rezidencijų. Tačiau kita vertus, tai nebuvo nei eilinė pilis, nei eilinė rezidencija. Vorutos pilis buvo viena iš stipriausių valstybėje. Latavos dvaras, jei spręsime iš leičių kolonijos didumo,  taip pat vienas didžiausių. Ir tai ne atsitiktinumas, nes šis dvaras buvo skirtas susitikimams su Livonijos atstovais ir turėjo reprezentuoti valstybę. Kaip tik todėl čia ir įvyko lemtingiausi Mindaugo epochos įvykiai“, – tokią išvadą pateikia išsamios studijos „Mindaugo dvaras Latava“ autoriai Tomas Baranauskas ir Gintautas Zabiela („Lietuvos istorijos metraštis“, 1997 metai. Vilnius,1998).

Taigi, galima sakyti, kad archeologiniais bei rašytiniais duomenimis pagrįsta argumentacija užbaigė ilgai užsitęsusias Vorutos paieškas.

Jau kelinti metai liepos 6-ąją anykštėnai renkasi ant Palatavio piliakalnio paminėti Valstybės dieną, stebi Mindaugo ir Mortos  karūnavimo bei riterių kovų inscenizacijas autentiškoje aplinkoje, atsigręžia į tolimą praeitį. Palatavio piliakalnis laukia tyrinėtojų. Metalo detektorius jau yra aptikęs žalvarinę sagtį ir dar keletą radinių, liudijančių tą patį laikotarpį, kaip ir Vorutos piliakalnio radiniai.

Istorikų ir paminklosaugininkų dėmesio laukia Latavos kaime legendinis Karalienės kapas, galintis tapti turistų lankomu objektu.

Milda TELKSNYTĖ,
Vygandas RAČKAITIS

„Šilelis“ 2020-07-04, Nr. 26 (1246)

Vienas komentaras

  1. Dėkingas publikacijos autorei , š. m. liepos 6d. nebuvo nei vieno akcijos dalyvio. Piliakalnis liko užmirštas !!!

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.