Jau tapo kasdieniškai įprasta, kad bene kiekvienas namuose turime galimybę per televizorių ar kompiuterį pasižiūrėti norimą laidą ar filmą sau patogiu laiku. Visgi sekmadienį, Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės dienos išvakarėse,  į Svėdasų kultūros centro salę gausiai rinkosi žmonės – Svėdasų  krašto bei iš aplinkinių rajonų. Bendro žiūrėjimo galimybė miela ir viliojanti ypatingai dėl to, kad kiekvienas atėjęs pasižiūrėti dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ ir susitikti su filmo kūrėjais, atsinešė širdyje savo Vaižgantą. Savaip suprantamą, savaip mylimą ir branginamą, savaip pažįstamą, savaip įsivaizduojamą. Malaišių  kaimas, kuris  mena  Mindaugo laikus, o Juodonių piliakalnio artumas rodo, kad žmonės šiose apylinkėse gyveno nuo seniausių laikų, užaugino Juozą Tumą – Vaižgantą.

Iš savo gimtųjų  Malaišių  susėmė  Juozas Tumas visas vertybes ir dvasinius turtus, kurie vėliau buvo išdalinti Lietuvai. Turtų daug būta – iki pat išmaniomis technologijomis supančiotos dabarties, net mokytais būdami ir savo patirčių pilni, galime iš naujo atrasti, suprasti ir vertinti Juozo Tumo – Vaižganto palikimą. Matyt tai ir tapo pagrindine priežastimi sumaniusiems kurti dokumentinį filmą apie Juozą Tumą Vaižgantą „Tumo kodeksas“. Tiesa dokumentiniu jį galima vadinti tik sąlyginai. Tai pats tikriausias vaidybinis filmas, su vertingais intarpais, kalbinant iškilius mokslininkus, filosofus, istorikus, muziejininkus ar cituojant istorinius dokumentus, laiškus, dialogus.
Tad sekmadienį Svėdasuose, manau,   porą valandų, skirtų filmo žiūrėjimui ir susitikimui su jį kūrusiais -režisieriumi Eimantu Belicku ir scenarijaus autore Liudvika Pociūniene, tikrai liks vertingomis.  Aplinkybės susidėliojo taip, kad suvaidinęs  J.Tumą – Vaižgantą  aktorius Ramūnas Cicėnas negalėjo atvykti į Svėdasus, bet ekrane žiūrovai jį su grimu ir be jo matė, girdėjo.  Filmas ilgokas – beveik pusantros valandos, bet nepabodo – kartais atrodydavo, kad susirinkę žmonės net nekvėpuoja –  taip buvo įsijaučiama į veiksmą ekrane,  gaudoma ir sugeriama į į širdį išsakyta mintis, veiksmas, ar istorinis faktas. Net ir tamsoje galima buvo nujausti žiūrovus įsitempiant, šypsantis, ar graudinantis – nelygu koks epizodas iš Vaižganto gyvenimo buvo rodomas.
Su žiūrėjusiais filmą labai nuoširdžiai ir šiltai bendravo Eimantas Belickas ir Liudvika Pociūnienė. Klausimų ir svarstymų, netgi priekaištų būta įvairių – kodėl Vaižgantas filme kalbėjęs ne svėdasietiška tarme, kodėl nebuvo filmuojama vienoje ar kitoje žiūrovų nuomone tam tinkamoje vietovėje, kodėl nepakalbintas vienas ar kitas pašnekovas, neparodytas statinys, kodėl filmas baigiamas ne pakiliai.  Režisierius Eimantas Belickas pajuokavo, kad tokių reakcijų čia tikėjęsis ir todėl automobilį apdairiai arčiau durų pasistatęs. Nurimus emocijoms, Prisiminta, kur dabar yra išardytas ir  perstatytas Tumų namas, kas jame gyvena. Svarstyta ir labai abejotina  J.Tumo – Vaižganto palaikų perlaidojimo galimybė, mat jis kaip vieną iš norų, kur norėtų amžinai atgulti, užsiminė apie Svėdasų bažnyčios šventoriuje esančią Marikonių koplyčią. Žinia, norint perlaidoti, reikia turėti ką – Vaižganto palaikai nerasti jo palaidojimo vietoje Kauno Vytauto didžiojo bažnyčios kriptoje po 1946 metų potvynio. Laisvos dvasios žmogaus ir po mirties neįkalino viena konkreti vieta. Juk viską ką turėjęs brangiausio ir vertingiausio Juozas Tumas – Vaižgantas dar gyvas būdamas padalino Lietuvai… Įdomu buvo sužinoti, kad filmą kūrė daugybė žmonių  net keturis metus su trumpesnėmis ar ilgesnėmis pertraukomis, laukiant finansavimo. Liudvika Pociūnienė atskleidė, kad medžiagos apie charizmatiškąjį J. Tumą – Vaižgantą yra tiek daug, kad galima būtų ir serialą kurti. Salėję buvę džiugiai tam pritarė. Visgi pagrindinė mintis, kurią filmo kūrėjai stengėsi atskleisti kurdami  filmą apie Vaižgantą – didžiausia žmogaus vertybė yra laisvė ir auka kitiems. Šiomis vertybėmis ir gyveno J. Tumas – Vaižgantas –  laisvė vidinė, nepatogi ir neįtinkanti daugumai, maištaujanti prieš sustabarėjimą ir prisitaikėliškumą bei puikybę, pasipūtimą,  pasireiškianti ir išoriškai – energingi ir nesuvaržyti jo judesiai, bendravimo laisvumas, bet ne landumas ar savanaudiškas smalsumas. Pasiaukojimas Tėvynei ir žmonėms  buvo šio didžio žmogaus iš mažo sodžiaus gyvenimo prasmė. Todėl taip derėjo atsidėkojant Liudvikai Pociūnienei ir Eimantui Belickui bei neatvykusiems svėdasiškių skirtos dovanos – tikrame pečiuje keptas ragaišis ir juostelė, kurioje išaustas filmo pavadinimas bei Vytauto Bagdono fotoalbumas „Nusilenkime Vaižganto žemei“.
2019 metus paskelbus Juozo Tumo – Vaižganto metais, buvo sumanyta ir paversta tikrove mintis, Svėdasuose parodyti filmą  „Tumo kodeksas“, pakviečiant jo kūrėjus. Šiltai, nuoširdžiai ir prasmingai  bendrauta. Ne dėl pliusiuko darbų ataskaitose – dėl žymės širdyse ir atmintyje. Tikiu, kiekvienas dar kurį laiką turėsime  apie ką pamąstyti, naujai ir kitaip įvertinti. Džiaugiuosi, kad pavyko, kad ruošiantis ir derinant renginio detales buvo darniai bendradarbiaujama, pagelbstima. Prie šio kultūrinio įvykio Svėdasuose prisidėjo Svėdasų seniūnija, seniūnas Valentinas Neniškis, Svėdasų kultūros centro vadovė Rožytė Lapienienė, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejau muziejininkas Vytautas Bagdonas. Bendram darbui, bendradarbiaudama su VšĮ „Ketvirta versija“, prodiusavusią filmą, direktore Teresa Rozanovska, telkė VšĮ „Atvertos langinės“ vadovė Rūta Stanevičienė.

Rūta Stanevičienė