2020-ais metais Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė, bibliotekininkė Ligita Matulienė kartu su dabar jau šviesios atminties kraštiečiu profesoriumi dr. Osvaldu Janoniu pradėjo rengti anykštėnų tautodailininkų biobibliografinį žodyną. Tai titaniškas darbas, kuriam parengti reiks daug laiko ir pastangų. Tikime, kad ateinančiais metais leidinys pasieks skaitytojus.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 – uosius metus paskelbė Tautodailės metais. Tautodailė – tai tapyba, keramika, skulptūra, dirbiniai iš tekstilės, medžio, metalo ir šiaudų. Dažnas iš mūsų prie lietuvių liaudies meno prisiliečiame kurdami rankdarbius, namų interjerą ar tvarkydami savo namų aplinką. Tačiau esama kūrėjų, kurie apdovanoti ypatingais talentais ir savo darbais garsina Anykščių kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Susipažinkime su keleto žinomų anykštėnų tautodailininkų kūryba.

Veronika Dikčiuvienė tautodailininke tapo brandžiame amžiuje

Svajonė piešti ir tapyti buvo giliai paslėpta pedagogės, žurnalistės širdyje. Ir tik artėjant pensiniam amžiui, V. Dikčiuvienė atgaivino jaunystės troškimą: prisipirko dažų, skiediklių, išstudijavo literatūrą apie drobių ir kartonų gruntavimą, dažų savybes, skiediklius ir ėmėsi darbo. Ilgai tapė motinos portretą. „Nieks negali įsivaizduoti, kokius jausmus teko patirti, kai teptuku ir dažais „liečiau“ mirusios, o vaizduotėje nemirusios Mamos veidą, stengiausi suteikti gyvybę Jos akims“, – rašo V. Dikčiuvienė autobiografijoje „Apie save“. Nuo 1987 m. V. Dikčiuvienė dalyvauja tautodailininkų parodose. 1991 m. Veronika tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Anykščių skyriaus nare. Kūrybinio kelio pradžioje vertingų patarimų ji sulaukė iš skyriaus pirmininkės Skaidrės Račkaitytės, profesionalaus dailininko Alvydo Latėno, tautodailininkės Aldonos Bivainienės. Kūrėja surengė keletą personalinės tapybos parodų. 2000 m. jubiliejinė tautodailininkės paroda buvo atidaryta Anykščių viešojoje bibliotekoje. Autorės paveiksluose atskleistas Lietuvos gamtos grožis, jos darbai alsuoja meile žmogui ir gimtinei. V. Dikčiuvienės tapybos darbuose vaizduojami anykštėnams pažįstami vaizdai: Šventosios vingis, poeto Antano Baranausko takas šilelyje, rašytojo Jono Biliūno gimtinė, Piestupys, Puntuko akmuo, Liudiškių kalnas… Rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis straipsnyje „Paveiksluose savas spalvų pasaulis“ tokiais žodžiais nusako tautodailininkės Veronikos darbų savitumą: „Jos peizažuose švelniomis, prislopintomis spalvomis nutapyti gamtovaizdžiai įgauna lyrinį skambesį, džiugina tuo, kad kiekviename paveiksle yra gyvybė, emocija, kūrėjo dvasia, ieškanti grožio gamtoje“. Publikacijoje „Kai širdy pasodinta gėlė“ rašytojai taip aprašo kolegės žurnalistės tapybos stilių: „Tai kažkoks ypatingas, daugeliui jos peizažų būdingas apšvietimas, suteikiantis paveikslams mįslingumo, o tuo pačiu romaus liūdesio, viltingumo, tvyrančio apyaušrio šviesoje ar mėnesienoje. O gal tas keistas, mįslingas spalvinis apšvietimas, ne viską atskleidžiant  ir iki galo pasakant, yra šviesa iš vidaus, matymas sielos akimis?“

Robertas Breskus – medžio drožėjas nuo jaunystės

Verslininkas, tautodailininkas, medžio drožėjas Robertas Breskus karikatūras mokyklos suole piešė nuo septintos klasės. Rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ savo satyrinius piešinius jis pradėjo publikuoti dar 1979 m. 1981–1982 metais Anykščių kino teatre „Šilelis“ buvo eksponuojama Roberto karikatūrų paroda. Apie 1985 m. R. Breskus pradėjo kurti medžio drožinius. 1994 m. garsėjantis medžio skulptorius tapo Tautodailininkų sąjungos nariu. Keletą metų Anykščių miesto centre veikė R. Breskaus įkurta tautodailės dirbinių parduotuvė „Dailė“, kurioje nebuvo menkaverčių blizgučių. Suvenyrais prekiaujanti įmonė galėjo lygintis su garsiausiomis „Kuparo“, „Sauluvos“ ir kitomis Lietuvoje veikiančiomis tautodailės galerijomis. Rūta Jonuškienė straipsnyje „Žmonės, radę savo pašaukimą“ pažymi, kad „Dailės“ parduotuvės savininkas – tai meistras, puikiai išmanantis tautodailės dirbinių gamybos technologiją ir lietuvių liaudies tradicijas. Medinius paminklus R. Breskus pradėjo drožti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. 1995 m. jis sukūrė stogastulpį
A. Vienuolio gatvėje ir stogastulpį „Kazimieras“ gyvenamojo namo kieme, skirtą Tėvo atminimui. 2004-2005 m. jis išdrožė dviejų aukštų stogastulpius renginių vedėjo Gintaro Ruplėno sodyboje Ažuožeriuose ir savo namo kieme. Medžio drožėjas yra Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) emblemos autorius. Dar vienas išskirtinis anykštėno darbas – tai Šv. Florijono skulptūra, puošianti Molėtų ugniagesių tarnybos kiemą. Nuo 1994 m. R. Breskus dalyvauja tautodailininkų parodose. 1995 m. jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Liaudies meistro darbai buvo eksponuoti parodose Anykščių kultūros rūmuose, Anykščių viešojoje bibliotekoje, Anykščių koplyčioje. Medžio drožėjas dalyvavo Rokiškio krašto muziejaus parodose Lionginui Šepkai atminti.

Robertas Matiukas – sertifikuotas antkapinių   kryžių ir žalvarinių papuošalų kūrėjas

Tautodailininkas Robertas Matiukas nuo vaikystės mėgo meistrauti ir domėjosi menais. Besimokydamas J. Biliūno vidurinėje mokykloje lankė dailės būrelį. Darbų mokytojo V. Grybulio pamokytas pradėjo iš medžio tekinti įvairius dirbinius. Po vidurinės mokyklos baigimo Robertas studijavo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kur įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę. Besimokydamas technikume gamino baldų kopijas Pažaislio vienuolynui, Rumšiškių buities muziejui, prizus sportininkams. Vaikinui teko restauruoti Kauno karo muziejuje saugomus gipsinius Lietuvos kunigaikščių ir kitų LDK didikų biustus. R. Matiuko diplominis darbas – Anykščių Arklio muziejaus rodyklė, pagaminta 1984 m ir stovinti iki šių dienų. Drožėjas po technikumo baigimo dirbo įvairius darbus. 2003 m. įsidarbinęs A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejaus direktoriaus pavaduotoju rengė medžio drožėjų plenerus, kuriuose pats dalyvaudavo. Tautodailininkas sukūrė Vorutos piliakalnio kasinėjimo metu rastų vertybių kopijas, pagamino karžygio šalmą, skydą, kalaviją, ietgalių, žirgo įkapes.

2005 m. R. Matiukas tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Tautodailininkas yra sukūręs monumentalių skulptūrų. Viena iš jų stovi Vilniaus Vingio parke, kita R. Matiuko skulptūra „Austėja“ puošia Anykščių miesto parką. Prieš keletą metų Kinijos Pengžou mieste, su kuriuo bendradarbiauja Anykščių rajono savivaldybė, iškilo medinis koplytstulpis, kurio projekto autorius yra R. Matiukas. Į šį miestą kūrėjas penkių dienų viešnagei buvo pakviestas su tautodailininku Valdu Pelegrimu. Kūrėjas iš Anykščių sukūrė medinio drožinio projektą, o koplytstulpį kinai pasigamino patys.

Valdas Pelegrimas – Angelų magistras

Tautodailininkas V. Pelegrimas, Anykščių dailės galerijos „Kampas“ steigėjas ir savininkas, nuo 1995 m. gyvena Pasmodų kaime. Menininkas drožia medinius dubenis, dėžutes papuošalams, riešutines, saldainines, pjaustymo lenteles. Tautodailininkas taip pat gamina sodo skulptūras, baldus, yra pastatęs keletą koplytstulpių. Apie tai, kiek užtrunka dirbdamas prie vieno kūrinio, menininkas atsako šitaip: „Tai priklauso nuo to, kokios apimties darbas. Paprastas, nesudėtingas darbelis padaromas per pusdienį, o rimtesni ir didesni darbai, kol padarai, užima savaitę ar net dvi. Sakykim, darant koplytstulpį, paprastai daug laiko „suėda“ įvairios detalės, sujungimai, stogeliai, todėl retai įtelpi „į rėmus“, kuriuos pats nusistatai. Juk norisi padaryti tvirtai, o sau keliu reikalavimus dirbti „ščyrai“, –  rašoma straipsnyje „Angelai šypsosi nuo Biebės kranto“. Valdo kurtos angelų skulptūros tapo savotišku Anykščių simboliu. Tautodailininkas drožia, tekina ir kitaip dailina patį tvirčiausią medį ąžuolą. „Nemažai dirbančiųjų su medžiu šiandien remiasi esminiais liaudies meno principais skulptūroje, naudoja tas pačias technikas, tačiau kuria visiškai naujas ir nematytas formas, nulemtas nūdienos pasaulėjautos. Vienas tokių autorių – V. Pelegrimas, Anykščių krašte gyvenantis ir kuriantis angelų iš medžio kūrėjas, vadinamas Angelų magistru“, – taip apie  savamokslį menininką rašoma Miglės Morkūnaitės publikacijoje „Paskutiniai vaikystės angelai“.  Tautodailininko pagaminti angelai išskirtiniai, saviti, spinduliuojantys šilumą ir jaukumą. V. Pelegrimas yra sukūręs keletą koplytstulpių: Andrioniškyje, Troškūnų girininkijoje, Pagojės kaime ir savo sodyboje. Menininko darbai keliauja ne tik į lietuvių namus, bet ir į užsienį. Liaudies meistras dalyvavo parodose ir mugėse Vokietijoje, Prancūzijoje, dalyvauja pleneruose Lietuvoje, jo darbai eksponuojami šalies ir užsienio tautodailės parodose.

Dalia Bernotaitė-Janušienė – audėja, tradicinių amatų meistrė

Nuo jaunų dienų D. Bernotaitę-Janušienę žavėjo dailiųjų amatų tradicijos, liaudies menas, ji svajojo išmokti austi. 2000–2001 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete ir įgijo ekonomisto inžinieriaus specialybę. Prieš persikeliant gyventi 2000-aisiais į Niūronių kaimą, dešimt metų ji dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijoje maketuotoja – dizainere. Nuo 2005 metų dirba A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skyriaus Arklio muziejaus muziejininke ir gyvena Niūronių k. Nuo 2004 m. tautodailininkės tekstilės darbai eksponuojami regioninėse ir respublikinėse parodose.  Nuo 2005 m. ji yra Tautodailininkų sąjungos narė, nuo 2006 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė ir jai suteiktas meno kūrėjo statusas. D. Bernotaitės sukurtus tradicinius austus audeklus yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus. 2008 m. ji įkūrė Arklio muziejaus audimo mokyklą Niūronių kaime. Audėja yra regioninių Panevėžio apskrities 2005–2018 metų turų laimėtoja, nuo 2010-ųjų – sertifikuota tradicinių amatų meistrė, jos darbams suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produktų sertifikatas, o mokymo programai –
tradicinių amatų mokymo programos sertifikatas.  2014 m. už etninės kultūros tradicijų puoselėjimą jai paskirta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija.

Birutė Venteraitienė

• 

• 

• 

•