Kaip bebūtų liūdna, Anykščių rajone vyresnio amžiaus gyventojų dalis nuolatos auga. Pagal oficialią statistiką, šiuo metu 27 procentai rajono gyventojų vyresni nei 65 metų. Vis daugiau senolių prižiūri Anykščių rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai. Centre yra net 6 padaliniai, teikiantys platų įvairių paslaugų spektrą, pradedant transporto organizavimu, aprūpinimu techninėmis priemonėmis ir baigiant asmeninio asistento pagalba. Šiame centre dirba 86 žmonės, talkina ir J. Biliūno gimnazijos savanoriai.

Kaip paveikė centro darbą Covid 19 viruso epidemija, kalbamės su centro direktore Jolanta Pleškiene (nuotraukoje).

– Pirmojo karantino pradžioje daugelis mūsų paslaugų atsisakė. Nemaža vaikų, susirūpinusių garbaus amžiaus tėvelių sveikata, atvažiavo iš miestų, kai kas grįžo iš užsienio. Visi tikėjosi greitos karantino pabaigos. Atrodė, kad tereiks palaukti porą savaičių ir viskas baigsis. Padėčiai nesikeičiant, vaikams teko grįžti į darbus, tad paslaugų poreikis ėmė didėti. Mes prašėme artimųjų ir vaikų tėvelius bent produktais aprūpinti, kad mūsų darbuotojams, dirbantiems su sunkią negalią turinčiais žmonėmis, reikėtų kuo mažiau lankytis parduotuvėse, vengiant kontaktų. Pirmas karantino etapas pavasarį išryškino ir baimę užsikrėsti.
Atsirado vienišumas. Būdavo, kad mūsų darbuotojų nė neįsileidžia į vidų,
o maišelį su pinigais pakabina lauke už durų. Nupirktus produktus taip pat palikdavome lauke. Na, jei žmogus taip saugosi, tai labai gerai, jo reikalas. Ir tarp mūsų darbuotojų buvo keletas moterų, kurios pradžioje gerokai stresavo. Pakalbėjom, nuraminau ir viskas grįžo į vietas. Teko daug bendrauti, raminti žmones, siekiant sušvelninti streso būseną ir savo klientams. Vasarą, apribojimus sumažinus, gyventojai aprimo, atšilo.

– Matome, kaip sudėtinga šiuo metu patekti pas gydytoją, išsirašyti vaistų, jau nekalbant apie patekimą į ligoninę. Ar jūsų centras padeda sprendžiant šias problemas?

– Jei žmogus pats to negali ar nenori padaryti, tai mes ne tik nuvežame, bet ir tarpininkaujam užregistruojant, susitariant dėl priėmimo laiko. Tas pats ir išrašant vaistus. Labai padeda tai, kad daug slaugytojų, dirbančių poliklinikoje ir ligoninėje, dirba pas mus antraeilėse pareigose. Todėl yra glaudus ryšys tiek su šeimos gydytojais, tiek su specialistais.

Iš viso mūsų veiklos principas – pirma pagalba, popieriai  – vėliau. Jeigu yra bėda, žmogus tikrai neturi laukti kol susitvarkys popieriai.

Pandemija nesuskaldė mūsų, bet visi tapome dar vieningesni. Pavyzdžiui, turėjome senolį, kuriam buvo būtina kas dvi savaites pakeisti kateterį.  Pavasarį, paskelbus karantiną, visur viskas užsidarė, niekas niekam tuomet buvo neaišku, o pakeisti reikia. Kreipėmės į gydytoją Kęstutį Jacunską, bendromis jėgomis ieškojom išeities ir viskas buvo padaryta. Mes – ne medikai ir nustatyti, kokios pagalbos reikia, negalim, bet, pakitus kliento būsenai, kreipiamės ar į šeimos gydytoją, ar kviečiame greitąją.

– Gal pandemijos metu iškilo kitokių paslaugų būtinybė?

– Pirmoji pandemijos banga parodė dar vieną problemą – produktų pristatymą vyresniems žmonėms. Jie nėra mūsų paslaugų gavėjai, tačiau skyrėme žmogų, kuris sudėliodavo krepšelį ir veždavo į namus. Manau, šios paslaugos prireiks ir dabar, prasidėjai antrajai pandemijos bangai. Smagu, kuomet vaikai, gyvenantys kitame Lietuvos krašte, sudėlioja pirkinių krepšelį, apmoka, o mūsų darbuotojai nuveža. Pradėjom labai glaudžiai bendradarbiauti su prekybos tinklais, ypač anykštėnais. Susiskambini, susakai, ko reikia. Jie viską paruošia, supakuoja. Mūsų darbuotojai tik atsiskaito ir paima dėžutę su užsakymu.

Neramino mintis, ką darysime, jei žmogus neturi pinigų ir paprašys maisto. Turėjom tik tris paketus pasilikę. Maisto bankas buvo absoliučiai tuščias, nes dėl pandemijos savaitgalį akcija neįvyko. Nėra padėties be išeities. Gal kaip pats žiūri į pasaulį, taip jį ir matai. Visur yra žmogiškasis faktorius. Pakalbėjome su ūkininkais, kurie labai geranoriškai atsiliepė. Bulvių, burokų, lašinių atsirado. Aliejaus, miltų, cukraus turėjome, taip viskas greitai ir paprastai išsisprendė. Dabar turime „užsispaudę“ atsargėlę, ar maža kas.

Buvo atvejis, kai iš užsienio grįžusi šeima su dviem vaikais negalėjo išsigryninti pinigų, kortelė neveikė. Skambina, prašo pagalbos, sako vaikai antra diena nevalgę. Susiskambinom su parduotuve „Žiburys“, be jokių problemų viską sudėjo ir dar papildomai vaikams lauknešėlį įdėjo. Po dviejų dienų ši šeimyna tvarkingai atsiskaitė. Žmonės tikrai geranoriški ir linkę spręsti problemas, tik būtina suderinti veiksmus. Nors buvo ir tokių, kurie prašė telefono sąskaitą papildyt ar butelį degtinės atvežti, – juokėsi direktorė. – Nuolatos gali išgirsti, kad jaunimas netikęs, kad jie viskam abejingi. Nieko panašaus, jaunimo yra visokio, kaip ir kiekvienoje kartoje. Tai, kas gera buvo, yra viršuje ir karantino metu labai pasimatė. Atsirado vaikinų, kurie pristatinėjo produktus į namus, su kuriais nuolat derindavom veiksmus. Aktyviai padėjo mūsų savanoriai.

– Paminėjote talkinančius savanorius. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

– Viena pirmųjų idėjų, kai prieš keletą metų sugalvojome fotosesiją „Senatvė kitaip“. Alfredo Motiejūno vadovaujamas būrelis fotografavo senolius. Vaikai prigalvojo visko. Senoliai suposi sūpynėse, bėgiojo. Iš to būrelio viena mergaitė įstojo mokytis fotografavimo meno. Baigusi ir toliau mielai fotografuoja senolius.

Bendravimas prasidėjo nuo to, kad paprašėme vaikų Kalėdų proga parašyti laišką savo vyresniam draugui. Dalis senolių parašė atsakymus, natūraliai prasidėjo bendravimas. Mes juos suvedėme ir prasidėjo tikra draugystė. Vienas iš vaikų pasakė: „Nebeturiu savo senelio, o čia jį radau“. Senoliai savo ruožu vėl džiaugėsi suradę anūkus. Pirmųjų savanorių draugystė tęsiasi jau trejus metus. Susipažinę  turi apie ką pakalbėti, dažnai skambinasi telefonu. Vienišam žmogui reikia dėmesio, o tai pinigų nereikalauja. Viską darom turėdami mažai pinigų, bet daug širdies.

Savanoriai, kurie įgyvendina daugiau nei 3 mėnesius tarnybos, įgyja pažymėjimą – dokumentą, patvirtinantį tarnybos metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius, tačiau tik 6 mėn. (ne mažiau nei 40 val./mėn.) nenutrūkstama tarnyba užtikrina galimybę įgyti 0,25 stojamojo balo.

Pernai turėjome 10 gimnazistų, kurie ėjo savanoriauti dėl stojamojo balo. Dabar vėl skelbiamas kvietimas dirbti savanoriais. Šiaip jau keli metai dirba savanoriais moksleiviai, kuriems įdomu bendrauti, padėti senoliams, rengti jiems kokius renginius. Šiemet pagyvenusių žmonių dienai padarė vaizdo sveikinimą. Viena klientė parašė eilėraščių knygelę, tai organizuojame, kad vaikai savo piešiniais iliustruotų. Atsirado tikrai daug norinčių prisidėti.

Praeitą penktadienį Debeikių savarankiško gyvenimo namų gyventojai kartu su  J. Biliūno gimnazijos gimnazistais savanoriais (vadovė mokytoja Daiva Kuprionienė), sugalvojom pyragų dieną atšvęsti kiek anksčiau, kol neprasidėjo karantinas. Dėl esamos pandemijos susitikimas vyko lauke. Jaunimas atvyko į svečius su savo keptais pyragais. Savo ruožtu, debeikiečiai pasitiko su arbata. Bendravimas, bendros dainos, na ir bendras darbas – rudeninių lapų grėbimas, suartino kartas.

– Rūpesčių pakanka, o ar naujiems projektams laiko atsiranda?

– Nepaisant visokių negandų, užklupusių Lietuvą, mes judame į priekį. Vystom naują projektinę veiklą – ilgalaikio bedarbio atvejo vadybininką. Projektas inicijuotas ministerijos toms savivaldybėms, kuriose didžiausias nedarbas. Turime 65 klientus, Pradėję veiką liepos mėnesį, šiuo metu su ilgalaikėm sutartim turime 6 žmones, trumpalaikėm 4. Paprastai tariant, norime ilgai nedirbusį žmogų įdarbinti ir išlaikyti jį darbo rinkoje. Kalbu apie žmonės, kurie paprasčiausiai yra atpratę dirbti, turintys priklausomybių. Juos konsultuoja priklausomybių specialistas, psichologas. Mokome finansinio raštingumo, nes daugelis nebemoka tvarkyti savo pinigų, turi skolų, juos spaudžia antstoliai. Tai žmonės, tarsi sustingę laike. Juos reikia pažadinti, parodyti laikmetį ir svarbiausia, kad šie jame gerai jaustųsi. Šioks toks judesys yra. Šiandien jau 10 dirba, tiesa, dar reikia laiko, kad pamatytume rezultatus, kad žmonės įprastų dirbti. Padarėme ekskursiją į „Timberį“ – malkų ruošimo įmonę. Ši plečiasi, reikia darbininkų. Iš Anykščių veža į darbą, suteikia galimybę visai normaliai uždirbti.

Turime dar vieną naują paslaugą – asmeninio asistento paslaugą. Kol kas tai projektinė veikla, bet tikėtina, kad taps nuolatine. Žmogui su fizine negalia siūloma pagelbėti kasdieniniame gyvenime. Šiuo metu Anykščiuose yra  9 šios paslaugos gavėjai. Paslauga teikiama 7 dienas per savaitę. Tai pagalba judant, pagalba buityje, pagalba tvarkant dokumentus, pagalba laisvalaikyje. Skirta 2,75 etato. Žmonės jaučiasi daug ramiau, kuomet žino, kad tam tikru laiku ateis asmeninis asistentas ir padės. Asistentas dirbs nuo trečiadienio iki sekmadienio. Išklausome ir stengiamės įgyvendinti kažkokį žmogaus poreikį, tarkim, sekmadienį aplankyti kokį renginį, ar tai į bažnyčią padėti nueiti. Pirmadienį antradienį padės kitas darbuotojas. Darbuotojai keisis.

– Ar nuo šeštadienio įvestas karantinas ženkliai pakeitė centro darbą?

– Saugodami vieni kitus daugiau stengiamės dirbti nuotoliniu būdu. Kabinetuose dirba po vieną žmogų, kas savaitę keisimės. Epidemija parodė, kad daugelį darbų galima daryti nuotoliniu būdu. Tiesa, kai kuriems mūsų klientams taip pat tenka to išmokti. Manau, įgytą patirtį sėkmingai taikysime ir ateityje. Negalėčiau pasakyti, kad lankytojų sumažėtų. Visai nuo lankytojų atsiriboti negalime. Reikia suprasti situaciją. Nejau žmogus neis  praustis? Nevažiuos į gydymo įstaigą? Ar nesistengs gauti technines priemones čia ir dabar, jeigu jam reikia, ar gydytojas išrašė? Vis tiek būtina susitvarkyti dokumentus. Stengiamės apriboti lankytojų srautus, susitariam konkretų laiką vengdami kontaktų.

– Pabaigai norėčiau išgirsti, ką parodė epidemijos pavojus?

– Nežiūrint visko, pamačiau didelį žmonių susitelkimą, tarpusavio supratimą, prekybos tinklų geranoriškumą, jaunimo entuziazmą ir pastangas. Ir tai tikrai džiugina, kad pavojaus metu galime būti vieningi ir niekas nesidžiaugia, kad „kaimyno troba dega“.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS

ŠILELIS  2020-11-14 Nr. 45 (1265)

• 

•