Ant aukštojo kalno prie vėlių suolelio

Ruduo vis labiau pilkėja, ir nieko daugiau nebelauk – tik nuogo tuštumo. Žemė sudaigina, žemė ir pasiima tai, kas klestėjo ir teikė džiaugsmo. Dabar kaip tik mus ir užklumpa pirmosios lapkričio dienos – ramios, sklidinos graudulio, suvaržytos. Gaila ir labai ilgu. Gaila tų, kuriuos mylėjome, su kuriais kalbėjome, mokėmės gyventi. Gaila sustojusio gyvenimo – lyg kokio tako ar žingsnių. Dabar, kai labai reikia, kai taip trošku, tenka apsiprasti, kad taip, kaip buvo, jau niekada nebebus, nebepasikartos. Sudaužytos sekundės virpa, ir mes drauge virpame galvodami.

Lapkričio liturgija Bažnyčioje kviečia būti kartu susitelkus, stovėti ramiai prieš Slėpinį, kai susirenkame prisiminti, minėti, tylėti. Keista, susirenkame išsibarstę, pavargę, nežinantys ir pasiklydę. Susitinkame prie altoriaus būtinai kartu ir su viskuo, ką žengdami užgyvenome. Visa paguoda, kad čia mums apsčiai vietos, kad sutilpsim ir būsim Dangaus apžiūrėti. Visai nesarmata ir negėda, kad pamiršom, pametėm, kad skauda dėl namų, senstančių tėvų, kad žodį bedirbdami ir skubėdami pradanginome. Prie altoriaus ateiname su sopuliais ir su ašaromis norėdami perkeitimo, norėdami nors vienos skaidresnės akimirkos. Čia – ant jo ir šalia – visas žmogaus turtas ir praradimai.
Ir visai paprasta – altoriaus artumoje dovanojama duona mūsų gyvasčiai išlaikyti, mūsų vilčiai stiprinti, mūsų meilei gaivinti, tikėjimui paremti. Maldos ir giesmės suvystyti, galvojam, kas tie šventieji? Ar ir mums čia vieta, ar neįsiveržėm ten, kur mums nepriklauso. Lydi nuojauta, kad kažkas ne taip. Vis tas mūsų nevertumas… O švenčiam savo gimtadienį, minėdami visus kažkada gyvenusius vyrus ir moteris. Švenčiam savo vienybę Bažnyčios širdyje, nes krikštas kaip tik ir suteikė galią būti šios bendruomenės nariais. Neprisimenam savo protėvių, nežinom jų pavardžių ar kur jie pavargę žemės prieglobstyje buvo sykį paguldyti. Nežinom jų gyvenimų datų. Dangus atsimena, o mes tik tuo pačiu krauju, ta pačia išmintimi dalinamės, tais pačiais takais kasdien vaikščiojame.
Žmogus vertingas ne todėl, kad kažką moka, gali nupirkti, kad turi, kad iš jo yra naudos, nes turi statusą, vardą visuomenėje, kaip galvojame, bet todėl, kad jis yra, kad būna, gyvena. Ir dar viena apsauga nuo puikybės – negalime vertinti kito žmogaus gyvenimo. Tik Dangus pažymi ir įvertina. Visų Šventųjų diena kviečia nebijoti žmogiškumo, neišsižadėti kelionės, nepalikti bendruomenės –  tik nuolat saugoti tas dovanas kaip perlą, kaip dieviškumo kibirkštį dužliame kūne. Šioje iškilmėje nėra ašarų, tik žmogaus misijos, jo gyvybės pagerbimas. Srūvenantis gyvenimas mus jungia, jungia net tada, kai nenorime ar kai rodos nesvarbu. Gyveniman esame pakviesti – vieninteliai, norėti, laukti, mylimi. Pakviesti išsaugoti bendrystę, neprarasti artumo – paprasto ir nuoširdaus – Dievui ir vienas kitam. Neprarasti to, kas kilnu ir viltinga žmogui, kas bendra, vieninga, sutelkta. Esam panašūs ir svaigina tai, kad žiūrėdami tiesiai į akis galim susikalbėti.
Vėlinės – žmogaus ir žmonių atminčiai. Nebeprišauksim, nebeprikelsim, nebepakviesim. Tik supratimas, kad per buvusius šiandien gyvenam. Kad per mus rytoj bus gyvenama. Amžina. Tylus nusilenkimas žmogui ir jo gyvenimui, apšviestas žvakės, maldos, gėlės. Nesibaigia, ne tuščia, ne nežinomybė… Sunku patikėti, kad nepraėjo, neužsimiršo, neprapuolė… Tik tas pats paveikslas – per gyvenimą, baigtimi pažymėtą, į Prisikėlimą – amžių aušroje pažadėtą. Šitą valandą norisi užkopti į aukštąjį kalną, gal į Šatriją, norisi rasti vėlių suolelį, nesėsti, tik pastovėti šalia, mintyse pasikalbėti su jau išėjusiais, jau nutilusiais.

Justas Jasėnas

 

Vienas komentaras

  1. Ačiū,mielas JUSTAI,už labai prasmingus ir šiai dienai reikalingus žodžius

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.