Vakar buvo pranešta, kad Vilniuje nusižudė gydytojas, Biržuose – mokytoja.  Šiuolaikinio žmogaus situacija sudėtinga, niekada nebuvo tokių įtampų darbe, kurias kuria reformos, pokyčiai, efektyvumo darbe siekiai, baimės, nepastovumo. Apie tai, kaip tokios sąlygos veikia visuomenės psichologinę sveikatą,  kalbamės su Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininku Andriumi Navicku.

-Kokios sukaupto streso pasekmės žmogaus sveikatai, darbingumui, socialiniam bendravimui?

– Sutikit, kad tai klausimas, kurį pirmiausia turime užduoti psichologams. Kiekvienas suprantame, kad per didelis stresas turi destruktyvių padarinių. Gali sutrikti ne tik emocinė, bet ir fizinė sveikata. Patyrę psichologai taip pat tvirtina, kad negalima lengva ranka „dalinti“ žmogaus gyvenimą į psichologinį ir fiziologinį lygmenis, nes jie itin glaudžiai susiję. Aišku, kad stresas didina susierzinimą, tampa sunku priimti tiek save, tiek kitus, vis sunkiau įtemptose situacijose. Didėja polinkis atrasti „atpirkimo ožį“, padaryti išvadą, kad dėl mano visų problemų kalti kiti žmonės.

-Ar psichologai pastebi nerimą keliančių reiškinių, atsiradusių dėl psichologinių įtampų, kaip priklausomybių, agresijos protrūkių, savižudybių dinamikos kaitoje?

-Kiek teko bendrauti su psichologais, žiūrėti tyrimų duomenis, tai mes per pastaruosius keletą metų išeikvojame labai daug „bazinio saugumo“ resursų ir tai problema. Net jei trumpoje perspektyvoje savižudybių skaičius neišaugo, nepadidėjo masiškai žmonių, kurie kreipiasi į specialistus, tai visiškai nereiškia, kad viskas gerai. Labai daug žmonių net neatpažįsta, kad jiems reikia pagalbos ir jie agresiją nukreipia į kitus žmones. Taip pat, akivaizdu, kad per karantiną labai pablogėjo moterų situacija, Galbūt vyrai geriau mobilizavosi, tačiau tokia mobilizacija glai būti tik trumpalaikė, o vėliau turi padarinių.

Labai sunku vertinti smurto mastą, nes gerokai sumažėjo viešumo, socialinių kontaktų ir didžioji dalis smurto, tikėtina, pasislėpė nuo prašalaičių akių. Kita vertus, jau šį rudenį girdėjome apie ne vieną atvejį, kai smurtas baigėsi moterų mirtimi.

– Kaip įtampos veikia visuomenės atsparumą (neatsparumą) masinės neracionalios, destruktyvios neapykantos ir agresijos, visuomeninių neramumų proveržiui?

-Kiekvienam žmogui reikia pozityvių emocijų. Pandemijos, kitų išbandymų situacijoje jų pradeda trūkti. Jos organizmui ne mažiau reikalingos, nei vitaminas „D“. Taip pat šiuolaikinis žmogus labai skaudžiai išgyvena bet kokius išorinius suvaržymus, nes popkultūra šnabžda, kad visi galime viską. Nuvilti lūkesčiai dažnai perauga į agresiją.

-Dar Lietuvos gyventojai nėra pajutę sunkumų dėl pandemijos, ekonominių ryšių kaitos pasekmių, visa tai (galima prognozuoti), jog ateityje atneš netikrumo dėl ateities socialinio saugumo problemas. Ar įtampų sustiprėjimas nepaskatins smurto darbe, buityje ir visuomeniniame gyvenime proveržių?

-Esminis klausimas – kiek mes gyvensime, kovodami su pandemija? Danijos valdžia, reaguodama ir emocinės sveikatos lygmenį, nusprendė, kad pats laikas apie pandemiją kalbėti būtuoju laiku. Svarbus pasirinkimas, tačiau dar nežinia, kuo jis baigsis. Prieš kurį laiką panašiai bandė elgtis ir Izraelio valdžia – brangiau pirmo vakcinas ir skiepijo gyventojus greičiau, nei kitos valstybės.

Tačiau nė viena valstybė neegzistuoja izoliuota ir Izraelis susidūrė su nauja susirgimų banga. Nieko nežino, kada ji baigsis? Mes visi atsidūrėme ydingame rate: visi pavargo nuo visų ribojimų, tačiau, jei norime gyvenimo be jų, reikia imtis ryžtingų priemonių, o jų imtis nėra noro dėl vis didėjančio nuovargio ir nusivylimo.

Lietuvos ekonomika stebėtinai gerai atlaiko visus iššūkius. Be abejo, dalis verslų sunyksta, tačiau nėra bendro kolapso, kurio visi bijojome. Tiesą sakant, visos griežtos priemonės, kovojant su pandemija, ir yra skirtos, jog išvengtume sveikatos apsaugos sistemos griūties, verslo kolapso ir, aišku, daugybės mirčių.

-Kokie išsamesni tyrinėjimai šiuo metu yra atliekami apie nūdienos realybės poveikį žmogaus psichologinei elgsenai?

-Europos lygmeniu, svarbūs reguliarūs Eurobarometro tyrimai. Lietuvoje svarbius dabartinės situacijos tyrimus atlieka VU mokslininkai. Tačiau tenka tik apgailestauti, jog neturime labai stiprių „intelektinių centrų“ socialinių ir gyvybės mokslų srityje. Nerimą kelia ir tai, jog nauji dariniai, pasivadinę institutais, yra labiau politiniai, nei moksliniai.

–Ar numatomos edukacinės programos, kurios padėtų geriau žmonėms įvertinti savo psichologinę būseną, neadekvačią socialinę elgseną, faktorius, kurie skatina socialinių grupių susipriešinimus ir galimas susipriešinimo pasekmes?

-Švietimo sistemoje numatoma socialinio-emocinio raštingumo ugdymo programa, tačiau ji sunkiai skinasi kelią, nes susiduria su įvairiausiomis nepagrįstomis baimėmis.

-Matome, kad vien akademinis mokymas nesuteikia pilnaverčio ugdymo. Ar nereikėtų tobulinti dorovinio auklėjimo ir tobulinti etikos ir etiketo mokymą, įvesti psichologijos dalyką į bendrojo lavinimo mokyklas?

-Drįstu paprieštarauti, jog paaiškėjo, kad didelei visuomenės daliai trūksta elementaraus kritinio mąstymo, kuris paprastai ugdomas akademinėse institucijose. Vertybinio pamato, aišku, labai reikia, tačiau vertybės pernelyg dažnai tampa deklaracijomis, o jos turi švytėti mūsų pasirinkimuose.

Ne tik mokiniams, bet visai visuomenei reikia kur kas daugiau psichologinių žinių ir savo emocijų atpažinimo įgūdžių.

– Dabar daug diskutuojama apie mokymo ekstensyvinimą, su juo siejamos išsilavinimo tobulėjimo viltys. Kaip mokslo metų ilginimas, privalomo mokymo ankstinama pradžia veiktų vaikų psichologiją?

-Nesu mokslo metų ilginimo šalininkas. Kiek skeptiškai žiūrėjau ir į privaloma ikimokyklinį ugdymą, tačiau, įvertinęs visą informaciją apie tai, kad, deja, dažnoje šeimoje visaverčiam vaiko ugdymui skiriamas per mažas dėmesys, manau, kad svarbu padėti vaikui emociškai bręsti, kuo anksčiau. Tikrai išvengtume absurdo, kai tiek daug vaikų pradedami traktuoti, kaip[ „nemokytini“.

-Ar jūsų nuomone, karjeros kilimo sąlygų, veiklos modernizavimų ir jų imitacijų įvertinimas psichologijos aspektu, stimulų atsirasti mobingui išaiškinimas pakankamas Lietuvoje ?

-Aš asmeniškai manau, kad turime radikaliai permesti „sėkmės kultą“ ir prievolę „daryti karjerą“, kaip mobingo ir savidestgruktyvaus elgesio prielaidas.

-Šiuo metu teikiama psichologinė pagalba asmeniui, jį įtikinėjant, mokant išvengti konfliktinių situacijų. Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti stresinių situacijų sukūrimo, pervargimo, perdegimo darbe, priklausomybių ligų prevencijai ir normalių darbinių santykių plėtrai?

-Visiškai sutinku. Psichologai tvirtina, jog į tai šiuolaikinė psichologija ir orientuojasi. Kitas dalykas – kiek tai sekasi padaryti.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbino Mindaugas Jonušas

•