Dažnas gamtos mylėtojas tiki, kad indėnai gyveno harmonijoje su gamta. Jie sumedžiodavo ir sužvejodavo tik tiek, kiek reikėdavo tai dienai maistui. Gal jie nejautė godumo, taip būdingo šiandieniniam žmogui? O gal negaudydavo daugiau, nei suvalgo tik todėl, kad neturėjo šaldytuvų? Šiandien turime daug priemonių ir galimybių ilgai išlaikyti žuvį tinkamą maistui. Tačiau vis daugiau žmonių žvejoja pramogai. Jie kitus žvejus, kurie gaudo žuvį maistui, pašaipiai vadina „mėsininkais“. Patys turi daugiau pinigų, geresnę žvejybos įrangą ir važiuoja žvejoti pramogai.

Jei nevalgysi, negaudyk
Vos prieš kelis paskutiniuosius metus į Lietuvą atėjo mada žvejoti pramogai. Turbūt visi tokių žvejų – pramogautojų pažįstame. Dažnas iš jų tvirtina, kad patiria malonumą, kai žuvis spurda ant meškerės. Didžiuojasi, kad ištraukęs atkabina nuo kabliuko, pabučiuoja ir paleidžia. Ar tai ne nukrypimas?  Kam jas bučiuoti? Laisvoji enciklopedija „Vikipedija“ rašo: „zoofilija  – lytinis nukrypimas, kai jaučiamas seksualinis potraukis gyvūnams”. Gerai, nejuokaukime, matyt jie žvejoja tik tam, kad pajaustų adrenaliną. Tai įstatymu neuždrausta. Įdomu, ar kas darė tyrimus, kiek tokių ištrauktų ir vėl paleistų žuvų išgyvena. Kažin, jei ir kitus gyvūnus, ne tik žuvis pradėtume gaudyti pramogai, kad pajaustume adrenaliną. Kai kam gal įdomu būtų prisitraukti besiblaškantį paukštį, vėliau atkabinti ir paleisti. Arba didesnį žvėrį, kokį šerną, ar briedį, pagavus su kilpa, pavalkioti po pievą, kol nusilps, paskui pabučiuoti ir paleisti. Tai bent būtų adrenalinas! Sakysite negalima, tai – žvėrių kankinimas? O kodėl šitaip galima gaudyti žuvis? Ar jos nejaučia streso, ar jų nesužeidžia kabliukas? Seniau Lietuvoje žuvį gaudydavo ir daug humaniškesniais būdais: pabarais, bradiniais, bučiais, varžomis ir t.t. Žvejas galėdavo nesužeisdamas žuvų mažesnes išmesti atgal į vandenį, pasilikti stambesnes valgymui. Šiandien taip žvejoti draudžiama. Dabar galima žvejoti tik mėgėjiškos  žūklės įrankiais.

Žūklės įrankiai – verslas
Dažnas vyras negali ramiai praeiti pro žūklės parduotuvę, taip, kaip moterys nepraeina pro parfumerijos buteliukų lentyną. Ar mus valdo svajonės? Kažkoks nepaaiškinamas potraukis kviečia pasižiūrėti ir įsigyti. Jeigu tiek pinigų, kiek vyrai išleidžia žvejybos įrangai, išleistų pirkti žuvį, atsivalgytų žuvimi visa šeima. Žvejybinės įrangos gamintojai ir pardavėjai sugeba suvilioti. Didžiuliai gamybos koncernai, platūs prekybos tinklai visame pasaulyje intensyviai reklamuoja mėgėjišką žvejybą. Europoje turbūt nėra šalies, kurios televizijoje nebūtų vienos, arba kelių televizijos laidų apie mėgėjišką žvejybą. Reklamai išleidžiama labai daug pinigų, bet dar daugiau surenkama iš žvejų mėgėjų. Kad šis ratas nesustotų, pasitelkiami ir įstatymai. Vis labiau suvaržoma verslinė žvejyba ar ne todėl, kad verslininkų yra nedaug ir jie neperka meškerių, valo, ričių, blizgių ir kt. blizgučių? Labai įdomu yra tai, kad Lietuvoje ir išnuomotuose ežeruose galima mėgėjiškai žvejoti, o leidimo kainą nustato valstybė:  „Žūklės leidimo kaina išnuomotame  telkinyje, kuriame neorganizuota limituota žvejyba: už dvi paras – 5 litai, už mėnesį – 20 litų, už metus – 50 litų“. Per vieną žvejybą leidžiama sugauti iki 5 kg. žuvies. Tai išeina, kad už 5 litus per dvi dienas galima mėgėjiškai pagauti 10 kilogramų žuvies. Ar užauginti 1 kilogramą kainuoja tik 50 centų? O ką galvoja vandens telkinių nuomininkai? Už ežero nuomą valstybė gauna pinigus, bet ežere, kuriame nuomininkas augina žuvį, valstybė leidžia ir kitiems žvejoti su mėgėjiškos žūklės įrankiais. Gal kad tik daugiau verslas parduotų žvejybos įrangos? Kažin, kad panašias taisykles nustačius ir ūkininkams? Jeigu ūkininkas iš valstybės išnuomotame sklype augina bulves, leisti ir kitiems mėgėjiškai pasikasti bulvių, jeigu kastuvas pirktas mėgėjiškų įrankių parduotuvėje.

Gaudo įrankiai ar žmonės?
Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse draudžiama: „(kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju būdu ar naudojant ne mėgėjų žvejybos įrankius (toliau – draudžiami žvejybos būdai).“ O kodėl taip akcentuojama, kokiais įrankiais žvejoti? Kam svarbu, kaip žvejosi, juk galima pagauti ne daugiau 5 kilogramų. Tokios taisyklės, kad mažiau žuvies pagautų, ar kad to reikia verslui? Tarkime, ežeras yra lyg didelis akvariumas Maksimoje. Apstoję keliese žvejai, net ir pagal taisykles, kabindami už galvos, išgaudysime iš to akvariumo visas žuvis.  Kad vėl pažvejoti, reikia įžuvinti. Kažkodėl visi mano, kad vandens telkinių žuvinimas yra ne žvejų mėgėjų ir ne žvejybinės įrangos pardavėjų rūpestis. Manau, ne taip svarbu, kokiu būdu ištraukei iš upės, ar ežero žuvį, svarbu, kiek jų ištraukei ir kiek įžuvinai. Mūsų, žvejų mėgėjų, yra labai daug, bet retai kuris galime pasididžiuoti vandens telkinių įžuvinimo darbu. O tie, kurie mato toliau į priekį, jau rūpinasi žuvivaisa. Rimtas žvejas turi galvoti ir apie tai, ką pagaus po metų ir vėliau, ką žvejos jo vaikai, anūkai. Prie vandens kuo daugiau bus rimtų žvejų, tuo mažiau bus brakonierių. Reiduose teko matyti tokių „žvejų“, kurie neršto metu, sudrumstę upelyje vandenį graibštu (mėgėjiškos žūklės įrankiu) sėmė kuojas į bidonus. Nuvažiavus pas juos prie namų, už tvarto jau mėtėsi krūvos prašvinkusių kuojų. Nesuprantama, kam gaudyti, jei nevalgai. Ar galvojo parduoti, ar kiaules šerti, neaišku. Atrodo, galėjo palaukti, kol išsinerš. O kai ikrai liks vandeny, pasiimk tų kuojų, kiek suvalgai, keptuvę, ar daugiau, niekam negaila. Tai ar svarbiausia kokiais įrankiais žvejoti? Ne įrankiuose esmė – žmonėse.

Kas tvarkys pakrantes?
Kam teko pasivaikščioti pakrantėmis, turbūt pastebėjo prie pat vandens pramintus takus. Šiuos takus aukštoje žolėje pramynė ne turistai, bet žvejai. O šiuolaikiniai žvejai – ne indėnai, palieka pėdsakus. Nereikia būti įgudusiu pėdsekiu, kad iš žvynų, ar kitų požymių suprastum, kur kokia žuvis pagauta. Tik blogiausia, kad galima aiškiai matyti kokiu pašaru žuvis jaukino, kiek metrų nutraukė valo, kokias cigaretes rūkė, kokį alų gėrė, kokios parduotuvės maišelyje atsinešė ir pamiršo išsinešti. Beveik kiekviena žvejybos vieta lieka „pažymėta“. Ar vėliau pačiam malonu sugrįžti į tokią vietą? Taisyklėse neparašyta, kokią žvejas turi palikti žvejybos vietą. Ar išsilavinimas, ar dievobaimingumas, ar intelektas, valia, ar kas kitas nulemia žmogaus elgseną? Gal mums reikia taisyklių, kad bijotume, tada tvarkingai elgsimės?  Prie kiekvienos balos inspektoriaus nepastatysi, jų tiek nėra. Gerai, kad nors žmonės savanoriai kartą per metus aptvarko pakrantes. Bet ir žvejai galėtų apie save apsikuopti.
Artėja savaitgalis. Išeisime žvejoti. Visiems žvejams linkiu „nei žvyno…“ ir noriu papasakoti kokią esu matęs iškabą, kuri mane labai pralinksmino. Ukrainoje, prie Dniepro, žvejų gerokai prišnerkštoje pakrantėje buvo pastatyta iškaba. Jeigu tą užrašą išversiu į Lietuvių kalbą, prapuls potekstės, todėl parašysiu užsienietiškai. Ta iškaba atrodė maždaug šitaip:

Береги природу  мать твою!

Žilvinas Pranas Smalskas