Sesuo Nijolė Marija: „Jei patys nieko negalime, bent netrukdykime veikti Viešpačiui“

Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome: „Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, Jėzus ateina pas juos žengdamas ežero paviršiumi.  Jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai Aš! Nebijokite.“ Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.“

Naujus metus pasitinkame vis dar suvaržymuose, paslaptingas virusas atrodo, kad pakankamai stipriai pakeitė mūsų gyvenimus – juose daugiau atsirado nežinios, baimės, netikrumo. Tačiau visada, kai mums sunku, Viešpats taria paguodžiančius žodžius – „Drąsos .Nebijokite“.

Šiandien kviečiame į nuoširdų pokalbį su Paštuvos (Kauno rajonas) kontempliatyvaus vienuolyno vyresniąja sese Nijole Marija OCD (Marcinkevičūte) – kurios pašaukimo istorija gali tapti įkvėpimu šiandienos žmogui, ieškančio savo kelio ar vilties. Beje, sesuo Nijolė Marija yra kilusi iš Anykščių krašto, kaip ji sako – iš Viešintų parapijos.

Sesute, kokia buvo jūsų vaikystė ir kaip atradote kelią į pašaukimą?

– Užaugau gausioje septynių vaikų šeimoje. Tėveliai nebuvo giliai tikintys. Vaikystėje mūsų šeimoje apie Dievą nebuvo kalbama. Tėvelis eidavo į bažnyčią per Kalėdas ir per Velykas, mama dar rečiau.

Augome kaime, gamtos apsuptyje. Iš pradžių pati aplinka, nuošalumas, gamtos grožis padėjo ieškoti Dievo ir gyvenimo prasmės. Vis dėlto Viešpačiui teko nemažai paplušėti, kad prakalbintų mano užkietėjusią  širdį.

Dievo veikimą ir tam tikrą sukrėtimą patyriau, kai jaunesnioji sesuo Jūratė įstojo į Dievo Apvaizdos vienuolyną Panevėžyje. Kurį laiką negalėjau suprasti jos pašaukimo, atrodė, kad ji tapo visai kitokia. Mane tai ir gąsdino, ir traukė… Traukė ramybė, tikrumas, nuoširdumas, gyvenimo prasmės ieškojimas.

Kai apsilankiau pas seserį vienuolyne, ji davė paskaityti šv. Tereselės gyvenimo autobiografiją „Vienos sielos istorija“. Sužavėjo knygos autorės  gilus, nuoširdus ir paprastas santykis su Dievu. Supratau, kad giliai širdyje trokštu Dievo, trokštu tikro gyvenimo. Gal taip Viešpats norėjo, kad mano sesuo padėtų atrasti seseris karmelites Paštuvoje.

Kas buvo jums svarbu pašaukimo ir  tikėjimo atradime?

– Man asmeniškai buvo labai svarbu malda, santykis su Dievu. Atsivertimo laikotarpiu, pirmą kartą paėmusi į rankas brevijorių, negalėjau jo paleisti… Psalmininko žodžiais tariant, Dievo žodžius tiesiog ryte rijau ir mano širdį užplūdo džiaugsmas, linksmybė, kad tau priklausau, mano Dieve, Galybių Dieve. Šie žodžiai skamba ir dabar labai gyvai…

Sesuo mane palaikė, padėjo nesustoti pašaukimo pusiaukelėje. Jos dėka susipažinau su kunigu, kuris tapo mano dvasios vadovu.

Pašaukimo kelyje labai svarbi dvasinė draugystė ir maldos bendrystė. Tikėjimo ir pašaukimo kelionėje sutikau nemažai gerų kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Jų pavyzdys ir pasidalinta gyvenimo patirtis sustiprino tikėjimą ir padėjo siekti artimesnio santykio su Dievu. 

Kodėl kiekvienam iš mūsų svarbu turėti tikėjimą?

Prieš amžinuosius  įžadus gavau sveikinimą su popiežiaus Benedikto XVI nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyti šie žodžiai:„Tik susitikę gyvąjį Dievą Kristaus Asmenyje suprantame, kas yra gyvenimas. Mes nesame atsitiktinis ir nesąmoningas evoliucijos produktas. Kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvieno Dievas norėjo, kiekvieną myli, kiekvieno Jam reikia.“

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikėjimas dovanoja naują gyvenimą, naują džiaugsmą ir viltį, tikrumą, kad yra ne vien šis laikinas gyvenimas, bet ir  amžinasis gyvenimas su Viešpačiu. Dėl tikėjimo gyvename laimingą gyvenimą ne vien dėl savęs, bet ir tam, kad kiti būtų laimingi. Dangus nėra tuščia erdvė, esame laukiami ir mylimi Viešpaties. Tik ar mumyse yra troškimas, poreikis ieškoti Dievo? Turime laisva valia pasirinkti.

Kokia jūsų, kaip vienuolyno vyresniosios, diena?

Negalėčiau išskirti ko nors ypatingo. Kiekviena diena prasideda su malda. Ji yra tarsi įvadas į mūsų mažą kasdienybę su savais rūpestėliais ir kasdieniais darbais.

Darbo laiku dažnai tenka tvarkyti vienuolyno reikalus. Turiu galvoje laiškus, dokumentus, finansus, remontus, susitikimus su seserimis, svečiais. Reikia prižiūrėti vienuolyną ir rūpintis jo išlaikymu. Tai daugiau išoriniai, buitiniai dalykai. O svarbiausia ─ bendrystės, tarnavimo dvasia bendruomenės viduje. Prie vieno bendro stalo dalinamės viskuo: ir džiaugsmais, ir skausmais…

Kaip dabartinė situacija pakeitė jūsų vienuolijos gyvenimą?

– Šioje situacijoje, kai daug kas patyrė iššūkį sustoti, apriboti judėjimą, mes didelių pokyčių nepatyrėme. Mūsų maldos, bendrystės ir kasdienio darbo gyvenimas nesustojo.

Prasidėjus  pirmajai pandemijos bangai, negalėjome švęsti šv. Mišių per visą Gavėnios ir Velykų laiką. Dėl pandemijos turėjome apriboti žmonių, atvykstančių atlikti rekolekcijas, skaičių. Visi galėjome pajusti, suvokti, kas yra svarbu, kas tikrai mums visiems reikalinga ir brangu.

Patarkite, kaip nepalūžti ir neprarasti tikėjimo šiandienos tikrovėje?

– Tikrovė gali būti, skaudi, žiauri ir nepalanki dėl daugelio dalykų ─ kai patiriame  skaudžių  išbandymų, kai mus sukrečia asmeniškai ar bendruomeniškai. Dažnai klausiame, kodėl Viešpats tai leidžia, ką Jis mums nori pasakyti. Svarbu neišsigąsti  sunkumų, prieštaravimų, prašyti Viešpatį  kantrybės ir ištvermės. Tikėjimo valtyje esame ne vieni. Malda, bendrystė su tais, kurie jau yra šiame kelyje, gali sustiprinti, palaikyti viltį ir padėti nepalūžti priešiškumo ir prieštaravimų jūroje.

Kas jums svarbu šiandienos evangelijoje?

Evangelijoje pagal Morkų 6 sk.48-52

Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, Jėzus ateina pas juos žengdamas ežero paviršiumi.  Jis tuojau juos prakalbino: „Drasos! Tai Aš! Nebijokite.“ Tada Jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Viešpats žino mūsų visų vargus, nesėkmes ir pastangas. Kad ir kokia mus ištiktų neganda, gyvenimo audros, Jis pirmas eina mūsų link ir mus prakalbina.

Turime susitelkti ne į tai, kas įvyksta, o į tai, kaip priimti  Dievo malonę. Drąsa nėra ko nors nebijoti. Daug daugiau reikia drąsos atsiliepti, priimti Dievo žodį į širdį ir nebijoti liudyti kitiems Viešpaties meilę ir tiesą. 

       – Kokie būtų penki patarimai tiems, kurie ieško savo kelio?

– Kad galėtume savo gyvenime atrasti pažadėtąją žemę, reikia nemažai drąsos, ryžto, pasitikėjimo Dievu. Pirmiausia reikia melstis, skaityti Šventąjį Raštą, švęsti Eucharistiją, klausyti Dievo draugų, dvasinių vadovų. Dievas randa daug būdų, kaip prakalbinti mūsų širdis.

Svarbu klausytis Jo balso ir nebijoti leisti Viešpačiui įlipti į mūsų gyvenimo valtį. Patys savo jėgomis nieko negalime, net arklo paimti į rankas. Tai bent netrukdykime veikti Viešpačiui. Patikėkime Jam savo gyvenimą. Jis pirmas mūsų ieško ir ieškos iki galo.

Kalbėjosi Simonas Jokubauskas

3 komentarai

  1. Komentatoriui

    Turėkite gėdos

  2. Ačių už tokį mielą pasidalinimą.

  3. Kas ten šieno guolyje guli?viščiukai,ančiukai,o gal kačiukai?Tai kas ten poparaliais!?

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.