Iš pomėgio gimė verslas, kuriame ne viską lemia pinigai

 

Dažnoje Anykščių krašto šventėje galima pamatyti geltoną palapinę, iš kurios sklinda apetitą žadinantis kvapas. Prie katilų triūsia Miško, žemės savininkų asociacijos „Debeikių grupė“ vadovas Deividas Ramonas ir Irma Jančienė. Buvau girdėjęs apie garsiąją šiurpą, vadovo gaminamą, tačiau ragauti neteko. Retas žmogus žino, kad šis verslas atsirado  atsitiktinai. Pradėjęs nuo katiliuko sriubos draugams, šiandien D. Ramonas gali pamaitinti ir kelis šimtus žmonių. 

– Kiekvienas žmogus turi talentą. Iš kur jūsų pomėgis kulinarijai?

– Greičiausiai genuose. Gimiau Kaune. Buvau gal 5-6 metų, kuomet išvykome iš miesto. Tėvelis baigė medicinos institutą ir gavo paskyrimą į Aknystų senelių namus. Vasaras leisdavau pas savo promočiutę, kuri gyveno Zuikinėje (kairiajame Nemuno krante, priešais Pažaislį, netoli dabartinės HES užtvankos). Prisimenu, promočiutė didelę ketaus keptuvę patrindavo svogūnu, lašinio gabaliuku ir kepdavo bulvinius blynus. Aš dar šiandien burnoje jaučių tų blynų skonį…

– Vienas dalykas pomėgis gaminti, kitas dalykas – verslas.

– Viskas prasidėjo prieš 30 metų nuo medžioklėje išvirto katiliuko sriubos. Buvome septyniese. Šalta, sustirę vyrai paprašė ką nors karšto pagaminti. Išviriau sriubos. Visiems patiko, vėliau tai tapo tradicija. Norinčių skaniai pavalgyti palaipsniui daugėjo, nes pradėjo kviesti į medžioklės šventes. Katiliuko nebeužteko, teko įsigyti 10 litrų talpos, vėliau didesnį – 25 litrus talpinantį katilą. Galiausiai ir šis nebetenkino. Kartą draugiškai besišnekučiuojant su buvusiu Svėdasų klebonu, šis prisiminė sandėlyje matęs didžiulį katilą. Apžiūrėjęs pamačiau gal prieš kokį šimtą dvidešimt metų pagamintą tikrą senovinį „špyžinį“, 80 kilogramų sveriantį, 120 litrų talpos katilą. Kuriam laiku jo užtekdavo. Pamaitinom šimtą žmonių. Vėliau teko maitinti ir daugiau.

Prieš porą metų teko būti vestuvėse. Antrą dieną kažkuris iš svečių prisiminė girdėjęs apie mano virtuvę ir paprašė pagaminti ką nors tinkamo „jėgoms atgauti“. Išviriau sriubos. Nors buvo karšta diena, visi valgė ir gyrė. Tądien pamaitinome apie penkiasdešimt žmonių. Bevalgant kažkas paklausė, kodėl nedarome verslo. Tuomet pasakytus žodžius priėmėme juokais. Po kurio laiko prie šios minties grįžome. Pagalvojome, o kodėl gi nepabandžius. Po truputį įsigijome inventorių. Rimčiausias išbandymas buvo kuomet maitinome apie keturis šimtus žmonių.

– Kodėl šiurpa?

– Kaip minėjau, viskas prasidėjo nuo medžioklės. Medžiotojai paprastai verda šiurpą – aštrią mėsišką sriubą. Tai patiekalas, atkeliavęs iš Azijos, senovėje buvęs pagrindiniu karių maistu žygiuose. Tikra šiurpa gaminama iš avienos. Kadangi tai tradiciniu tapęs medžiotojų patiekalas, tad ir gaminamas iš sumedžiotų žvėrių mėsos. Vieni jį vadina šiurpa, kiti šiupiniu, dar kiti – medžiotojų šiupiniu. Mes gaminame iš tokios mėsos, kokios pageidauja užsakovas. Medžiotojai dažniausiai pateikia pačių sumedžiotą žvėrieną.

–  Kokius dar patiekalus siūlote savo užsakovams?

– Kol gaminome tik šiurpą, tai pakakdavo didžiojo puodo. Pernai rudenį, oficialiai pradėjus verslą ir dalyvaujant renginiuose, supratome, kad vieno patiekalo neužtenka, nes ne kiekvienas norės sriubos. Tuomet ir įsigijome du kazanus, vėliau dar porą tokių pat, bei jiems pritaikytą dujinę įrangą. Kazanas – tai plati talpa, pusiau apvaliu dugnu, kurioje yra gaminami įvairūs patiekalai. Dažniausiai kazanai gaminami iš ketaus. Maisto ruošimo kazanuose būdas iki šių dienų yra labai paplitęs Azerbaidžane, Kazachstane ir Vidurio Azijoje. Verdame ne tik sriubą, bet gaminame ir antruosius patiekalus: plovą, šonkauliukus, šašlikus. Praktiškai visus mėsiškus patiekalus, kurie populiarūs Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze.

– Kodėl pietietiški mėsos patiekalai?

– Mėsos patiekalai gal todėl, kad pradėjau gaminti medžioklėje. Pietietiški – įvairesni ir įdomesni. Čia daugiau galimybių pasireikšti kulinarinei fantazijai. Mėgstu virti sriubas ir valgyti. Nemėgstu gaminti pieniškų patiekalų ir kepti blynų. Visa kita darausi pats.

– Anykščių mieste ir rajone daugelis kavinių rengia furšetus, aptarnauja pobūvius. Gebantys renginiuose vienu metu pamaitinti kelis šimtus žmonių dažniausiai atvyksta iš kitų miestų, anykštėnų sutikti neteko. Kuo esate išskirtiniai, kad nebijote konkurencijos?

– Versle konkurencija yra visada, to niekaip neišvengsi. Siekdami nenuvilti užsakovų, naudojame kokybiškus produktus. Mėsą gauname iš nuolatinio tiekėjo. Ji būna atitinkamai išpjaustyta, paruošta taip, kaip mums reikia. Daržoves perkame taip pat iš vietinių ūkininkų. Užsakome būtiną kiekį tai ar kitai dienai ir gaunam šviežias, ekologiškas daržoves reikiamu laiku.

Dažnai renginiuose matomos didelės keptuvės, kuriose vandenyje vartomos rūkytos dešrelės, mums netinka. Išskirtinis mūsų veiklos bruožas – maisto gaminimas vietoje. Kiekvienas priėjęs mato, kaip ruošiamos daržovės ar mėsa, kaip dedami prieskoniai. Niekam nekyla minčių, kad šildome iš anksto pagamintus patiekalus. Išbandėme prekybą mugėse, medžiotojų šventėse, įvairiuose renginiuose. Manau, užsitarnavome gerą vardą, nes užsakymų turime pakankamai. Šią vasarą visi savaitgaliai jau užimti.

– Lietuvaičiai įpratę skaičiuoti svetimus pinigus, tad ir man įdomu, ar tai labai pelningas verslas?

– Dideliuose renginiuose tai tiesiog loterija, kurioje daug kas priklauso nuo oro ir nuo to, ką gamini. Galima ir visai neblogai uždirbti, bet galima ir patirti nuostolių. Kartais savų bendruomenių (Leliūnų, Debeikių) ar moksleivių renginiuose dalyvius maitiname labdaringai. Miesto šventėje Gruzijos delegacija valgė pas mus. Jie nustebo, kad mūsų pagamintas maistas nė kiek nesiskiria nuo gaminamo Gruzijoje. Mums tai buvo pripažinimas, juolab kad gruzinai pakvietė mus atvykti į kasmet vykstančią regionų maisto gaminimo šventę. Planuojame  važiuoti į svečius.

Ne viską lemia pinigai. Vis dėlto didžiausią malonumą teikia darbo įvertinimas. Dienos pabaigoje tikrai būname nuvargę, tačiau kuomet žmogus prieina ir nuoširdžiai dėkoja skaniai pavalgęs, pajunti energijos antplūdį, džiaugiesi suteikęs kitam malonumą, gerai atlikęs savo darbą.

Kalbėjosi Algimantas Gudelis

3 komentarai

  1. Kaip niekam neįdomūs pasidarė tubinių komytieto nariai, net komentarų nieks neberašo. Tai nors pradžią padariau, kad liūdna taip nebūtų

  2. Nebenervuokit virėjo

    bandė su tubio mylima gretute medžiotojų būrelį pasisavinti, neliko gretutės , gavosi pššš., bandė su poveikio darytoju eiti į rinkimus , STT išsivedė nevagiantį traną, gavosi vėl pššš, kad tik su katilėliais sriubytės nesigautų pššš.

  3. Visgi bet kokį verslą padaryti peningu jau yra didelė užduotis, o tokie žmonės kurie sugeba padaryti, manau tikrai verti pagyros. Pats pamenu kai norėjau pradėti verslą daug ko nežinojau ir nemokėjau. Teko samdytis žmones kurie šiek tiek apie tai išmano, kad būtų galima geriau įsivažiuoti. Reikėjo išsiaiškinti kaip veikia visi procesai, todėl kreipiausi pagalbos į iprocess.lt kurie daug ką išmano ir yra savo srities profesionalai. Tikrai man labai padėjo. Ačiū jiems. Dabar tikriausiai nebūtų mano gyvenimas toks lengvas, jeigu ne jie

Komentuoti: Nebenervuokit virėjo Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas.