Kurortinės vietovės paprastai kenčia nuo turistų gausos. Pasirodo, tokia pat problema ėmė kamuoti ir Everestą, kur kylant į viršukalnę susidaro spūstys.  Paklaustas, ar stebi, kas pastarosiomis dienomis vyksta prie Everesto, Anykščiuose gyvenantis Lietuvos keliautojas, alpinistas, pirmasis iš Baltijos valstybių įkopęs į aukščiausio Žemės kalno – Everesto viršūnę, Vladas Vitkauskas sakė, kad domisi ir stebi, kas ten vyksta, bet galvoja, kad  tai jau ne alpinizmas.

Į Everestą kasmet kopia šimtai žmonių. Kopimas į Everestą jau seniai nebėra profesionalų užsiėmimas. Dabar tai – pasiturinčių žmonių pramoga, nes už leidimą sumokėti reikia dešimtis tūkstančių dolerių, dar reikia mokėti šerpams už pagalbą. Beje, turtuolių jau tiek daug, kad per dieną į kalną kopa iki 200 žmonių. Viršūnę reikia pasiekti greitai, nes išsekus deguoniui nusileidimas tampa gerokai pavojingesniu. Praeitą savaitę ant Everesto mirė 7 žmonės, nuo pavasario kopimo pradžios – 10. Beje, trys moterys iš Indijos mirė todėl, kad reikėjo laukti eilėje nusileisti ir jos per ilgai užtruko vadinamojoje „mirties zonoje“.  Eilės prie Everesto viršūnės periodiškai formuojasi nuo 2012 metų. Šerpai tuo džiaugiasi, tačiau  dėl masiškumo užkopimas į viršukalnę po truputį praranda savo žavesį. Bet tokių spūsčių dar niekad nebuvo.

V. Vitkauskas „Nykščiams“ teigė, kad minių prie Everesto jis matė, bet tokio absurdo kaip dabar – nebuvo. „Tai jau ne alpinizmas, o komercija. Tai mąstymo, kad bet ką galima nusipirkti, pasekmė. Kartu tai noras pasipuikuoti. Daug kam 100 tūkstančių dabar menki pinigai. Nepalui tai milžiniškos pajamos, todėl niekas nesuka galvos. Žinoma, sąlygos dabar kitokios, nes per pirmus 40 metų, kai buvo pradėta kopti į Everestą, 4 užkopusiems tekdavo vienas žuvęs“, – teigė V. Vitkauskas, pridurdamas, kad nepaisant pasikeitimų Everestas vis dar lieka viena brangiausių vietų numirti. „Mirtis ten kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių“, – sakė alpinistas. Paklaustas, ar jam kylant į kalną teko susidurti su gausiomis alpinistų grupėmis, ar jos netrukdė kopti į Everestą, V. Vitkauskas sakė, kad jis kopė absoliučiai vienas, be to, pasirinko tokį kopimo laiką, kai kiti jau buvo išėję. „Niekas tiksliai nežino, kada bus tinkamos oro sąlygos kopti. Kai tokios susidaro – lekia urmu. Daugelis kopti pradeda vidurnaktį, apie 1 valandą, o aš išėjau 4 valandą“, – kalbėjo V. Vitkauskas.

„Ėjau vienas, visa rizika teko man pačiam. Jei būčiau padaręs kažkokią klaidą, tai manęs būtų pasigedę tik po kokios savaitės. 8 000 metrų – tai žmogui „artimas kosmosas“, vadinamoji „mirties riba“. Ir net stipriausi Žemės vyrai ten negali užsibūti ilgiau negu sąlygos ar organizmas leidžia. Tokiame aukštyje žmonėms net kopti nereikia, miršta palapinėse gulėdami, nes tiesiog per mažai deguonies“, – pasakojo V. Vitkauskas.

Į Everestą V. Vitkauskas neplanavo kopti vienas. Buvo numatyta, kad kops kartu su bičiuliu gydytoju Aivaru Bojaru iš Latvijos. Deja, likus mėnesiui iki išvykimo į Nepalą, jis žuvo. Pasak V. Vitkausko, pats kopimas į Everestą yra toks sudėtingas, kad net jei žinotų, jog viskas taip pat vyks, to nesiryžtų pakartoti. „Man padėjo tai, kad 10 metų iki to laiko, kai pradėjau užsiimti alpinizmu, keliaudavau į kalnus. Į „rimtus“ kalnus – ten atsiduri kaip kitoje galaktikoje. Pagalvokite, jei iki Marso signalas ateina per keliasdešimt minučių, tai Pamyre, jei kas būtų atsitikę, žmones pasiektum per 3-5 dienas. Išmokome atsakomybę prisiimti ir buvome pasiruošę, kad gali atsitikti bet kas. Toks pasiruošimas man labai padėjo“, – sakė alpinistas.

V. Vitkauskas tikino, kad net ir dideli pinigai ar pasiruošimas ne visada padeda. „Kylantys į Everestą turi kažkokios patirties kalnuose, jie nėra visiškai nepasiruošę, tačiau net jei reikia tik rankas ir kojas kilnoti, o už tave viską daro kiti, dar nereiškia, kad užkopsi. Kelerius metus ruošta ir daugybę pinigų kainavusi vienos moters ekspedicija pasuko atgal likus 80 metrų iki viršūnės. „Mirties zonoje“ gali atsitikti bet kas, net stipriausi vyrai gali mirti tiesiog gulėdami palapinėse. Tai moteriai ir grupės vadovui sutriko koordinacija“, – pasakojo V. Vitkauskas.

Linas BITVINSKAS